Avietės (vasarinės, rudeninės, geltonosios ir juodosios avietės „Bristol“) – lot. Rubus subgen. Idaeobatus

Siūlome jums platų vaismedžių ir uogakrūmių veislių sortimentą. Norite įsiveisti sodą, ieškote jus sudominusios veislės, kviečiame įsigyti mūsų sodinukų.

avietes

    Tikriausiai nerasime žmogaus, kuris nėra ragavęs aviečių. Daugelis mėgsta skanias ir aromatingas uogas, turinčias dietinių ir gydomųjų savybių. Kai kurios aviečių rūšys labai dekoratyvios, todėl tinka aplinkai papuošti. Tad auginkime avietes savo soduose.

Aviečių ir gervuogių gentis (Rubus) priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, kurioje – apie 450 įvairių rūšių, paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų juostoje. Kai kurios iš jų subrandina menkaverčius ar nevalgomus vaisius, bet yra dekoratyvios ir tinka sodybai papuošti. Iš laukinių augalų būtent avietės išaugina pačias skaniausias uogas. Jos leidžia stiprius šakniastiebius, išaugina stačius ar svyrančius stiebus, kurie pirmaisiais metais būna žali, o antraisiais medėja. Lapai neporiniai plunksniški, sudaryti iš 3 (5) lapelių arba plaštakiškai skiautėti. Kai kurių rūšių ir veislių augalų stiebai apaugę dygliukais. Ant antramečių stiebų pražysta vidutinio dydžio purpuriniai, rožiniai arba balti žiedai. Vėliau užsimezga vaisiai. Tai tarpusavyje suaugę maži, sultingi kaulavaisiai, sudarantys uogų pavidalo vaisynus. Jie susitelkia ant iškilių arba plokščių žiedsosčių. Uogos raudonos, geltonos ir juodos su purpuriniu atspalviu. Po derėjimo antramečiai stiebai sudžiūsta. Lietuvos sodybose avietės auginamos nuo XVIII amžiaus.Lauko aviete

Avietės – geriausias aspirino pakaitalas (9) Žurnalas „Sodo spalvos“ 2009 m. sausio 19 d. 12:16 Tikriausiai nerasime žmogaus, kuris nėra ragavęs aviečių. Daugelis mėgsta skanias ir aromatingas uogas, turinčias dietinių ir gydomųjų savybių. Kai kurios aviečių rūšys labai dekoratyvios, todėl tinka aplinkai papuošti. Tad auginkime avietes savo soduose. © Corbis/Scanpix Ir naudinga, ir gražu Aviečių ir gervuogių gentis (Rubus) priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, kurioje – apie 450 įvairių rūšių, paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų juostoje. Kai kurios iš jų subrandina menkaverčius ar nevalgomus vaisius, bet yra dekoratyvios ir tinka sodybai papuošti. Iš laukinių augalų būtent avietės išaugina pačias skaniausias uogas. Jos leidžia stiprius šakniastiebius, išaugina stačius ar svyrančius stiebus, kurie pirmaisiais metais būna žali, o antraisiais medėja. Lapai neporiniai plunksniški, sudaryti iš 3 (5) lapelių arba plaštakiškai skiautėti. Kai kurių rūšių ir veislių augalų stiebai apaugę dygliukais. Ant antramečių stiebų pražysta vidutinio dydžio purpuriniai, rožiniai arba balti žiedai. Vėliau užsimezga vaisiai. Tai tarpusavyje suaugę maži, sultingi kaulavaisiai, sudarantys uogų pavidalo vaisynus. Jie susitelkia ant iškilių arba plokščių žiedsosčių. Uogos raudonos, geltonos ir juodos su purpuriniu atspalviu. Po derėjimo antramečiai stiebai sudžiūsta. Lietuvos sodybose avietės auginamos nuo XVIII amžiaus. Gydomųjų savybių turi vaisiai, lapai, šaknys, jaunos augalų viršūnės su lapeliais. Uogose esančios obuolių, citrinų ir kitos organinės rūgštys skatina virškinimą, naikina žalingus žarnyno ir skrandžio mikroorganizmus. Šios medžiagos padeda pašalinti iš organizmo sunkiųjų metalų druskas, radionuklidus, gydo aterosklerozę.
Uogose gausu vitaminų A, C, E, taip pat B grupės vitaminų, folinės rūgšties, geležies, vario, kalio ir kitų mikroelementų, todėl vartojamos nuo mažakraujystės, sutrikus širdies ritmui. Jos skatina prakaitavimą, nes turtingos salicilo rūgšties. Tai natūralus aspirino pakaitalas. Uogos vartojamos nuo peršalimo, gripo, kvėpavimo takų infekcijų. Skani ir labai vertinga džiovintų uogų, lapų ir šakelių arbata. Aviečių uogos valgomos šviežios ir perdirbtos. Iš jų gaminamos sultys, sirupai, drebučiai, džemas, uogienės, vynas, likeris, trauktinės, jos džiovinamos, šaldomos. Šaldytose uogose išlieka visos vertingos medžiagos, nepasikeičia ir skonis, aromatas.

malina-czerwona.jpgAviečių veislės

Plantacijose sodinamos žemuoginė (R. illecebrosus), vakarinė (R. occidentalis) ir šeriuotoji (R. strigosus) avietės. Mūsų sodininkai mielai augina dekoratyvias puikiąsias (R. deliciorus), kvapiąsias (R. odoratus), smulkiažiedes (R. parviflorus), raudondygles (R. phoenicolasius) avietes. Šios sėjamos rudenį ar pavasarį, visiškai nereiklios. Mėgsta drėgną derlingą dirvą, pakenčia pusiau pavėsį. Galima sodinti pavieniui ar grupėmis. Smulkiažiedžių ir kvapiųjų aviečių stiebai gyvena dvejus metus. Pirmamečių stiebų lapų pažastyse rudenį susiformuoja žiediniai pumpurai. Antraisiais metais jie žydi, o peržydėję ūgliai nudžiūva ir juos reikia išpjauti. Išgenimi ir apšalę vienmečiai ūgliai. Peržydėjusių puikiųjų aviečių ūglių viršūnės nudžiūva (apie 1\3). Ant likusių dalių formuojasi nauji pumpurai. Rudenį nupjaunamos tik nudžiūvusios viršūnės ir seni neišsišakoję stiebai.

Remontantinės avietės

Prieš porą šimtmečių išvestos remontantinės avietės, kurioms nebūtinas ramybės periodas ir žema temperatūra. Jų pumpurai formuojasi jaunų ūglių viršūnėse. Tais pačiais metais išauga vaisinės šakutės su užuomazgomis, kurios dera rugsėjį–spalį. Vėliau derėjusios viršūnės sudžiūsta, kaip ir dvimečiai stiebai. Ant apatinės neišsišakojusios stiebų dalies uogos noksta kitais metais, kaip kitų aviečių. Remontantinės avietės uogas nokina ir ant vienmečių stiebų. Jos dera du kartus per metus. Pirmasis negausus derlius sunoksta birželio pabaigoje. Antrą kartą uogas galima ragauti rugsėjo mėnesį, tačiau dažnai dėl ankstyvųjų šalnų nemaža dalis nespėja prinokti. Kadangi vasarą dera įprastos avietės, remontantines vertėtų sodinti, jei norite uogas skinti vasaros pradžioje ir rudenį.

Kad avietynas derėtų gausiai ir kuo ilgiau

Vieta. Avietės geriausiai jaučiasi saulėtose, nuo vėjų apsaugotose vietose. Jas patartina sodinti prie tvorų, tvorelių ar sienų. Geriau auga dirvoje, kurioje anksčiau derėjo agurkai, morkos, burokėliai. Nepatartina sodinti ten, kur augo žemuogės, bulvės, paprikos, pomidorai ir kitos avietės, nes nuolat puls ligos ir kenkėjai. Sodinukai. Sodinukai turi būti gerai išsivystę, tvirti, jums žinomos veislės. Avietės vienoje vietoje gerai auga apie 15–20 metų (produktyviausios iki 8–10 metų). Pumpurai turi būti dar neišsprogę (jei sodinama pavasarį). Patartina sodinti tvirčiausius sodinukus. Sodinimas. Laikas – pavasaris arba ruduo. Sodinukai sodinami į duobutes, kurių gylis atitinka šaknų ilgį. Pumpurai, esantys ant stiebų kaklelių, turi atsidurti 2–3 cm gylyje. Užbėrus puria žeme, sodinukai gausiai palaistomi ir pamulčiuojami. Viršutinė dalis nupjaunama, kyšoti iš žemės paliekami tik iki 15–20 cm aukščio stiebeliai. Nepersistenkite, nesodinkite sodinukų labai tankiai. Geriausiai avietės augs, jei atstumai tarp jų bus 1 m, o tarp eilių – 1,5 m. Atstumai tarp skirtingų veislių augalų – apie 2 m. Tręšimas ir kiti priežiūros darbai. Aviečių priežiūra susideda iš kasmetinio mulčiavimo, nuolatinio dirvožemio purenimo, tręšimo, genėjimo, laistymo ir kovos su aviečių ligomis ir kenkėjais. Tręšti pradedama trečiaisiais auginimo metais. Svarbu atsižvelgti į dirvožemio būklę ir augalų išsivystymą. Patartina tręšti kalio, magnio, fosforo, azoto trąšomis. Nepamirškite naikinti piktžolių. Galite naudoti herbicidus. Laistymas. Avietės turi daug lapų ir negilią šaknų sistemą, todėl išgarina daug vandens ir yra labai jautrios sausrai. Jos laistomos retai, bet gausiai. Jei pavasaris sausas, avietės dažniau laistomos vegetacijos pradžioje ir intensyviai augant stiebams. Formuojantis ir nokstant uogoms dirvožemį patartina drėkinti nuolat. Genėjimas. Pavasarį išpjaunami silpni, pažeisti stiebai, paliekami tik 8–12. Skaitlingos atžalos gegužę pašalinamos, kai užauga apie 10–15 cm aukščio, paliekamos tik stipriausios. Antramečiai stiebai gaus daugiau šviesos. Be to, juos mažiau puls ligos ir kenkėjai, todėl derlius bus gausesnis. Nuskynus uogas pašalinami derėjusieji ir dalis nereikalingų jaunų stiebų. Taip augalai greičiau pasiruošia žiemai, juos mažiau puola ligos. Remontantinių aviečių derėjimo laiką galima pakeisti. Visi stiebai nupjaunami vėlai rudenį ar anksti pavasarį. Kitais metais derės vienmečiai ūgliai. Jie rudenį duos vieną, bet gausesnį derlių. Derlius būna 10–12 proc. didesnis, kai remontantinės avietės genimos rudenį. Po derėjimo stiebai paliekami maždaug 20 cm ilgio.

Ligos ir kenkėjai gallery

Kekerinį puvinį, žievėplaišas, degulius sukelia grybai. Žydinčias avietes rekomenduojama 2–3 kartus, kas 12–14 dienų purkšti fungicidais. Avietiniai žiedgraužiai – vabzdžiai, išgraužiantys lapuose skylutes, į žiedų užuomazgas dedantys kiaušinėlius. Padėjusios kiaušinėlius patelės pagraužia žiedkočius, kurie dažniausiai nukrenta. Patartina žiedpumpurių fazėje ir nuskynus uogas, kol jauni vabalai maitinasi lapais, avietes nupurkšti insekticidais. Paprastieji avietinukai pavasarį maitinasi jaunais lapais, vėliau – žiedų kuokeliais ir piestelėmis. Lervos išsirita žiedpumpuriuose. Jos gadina besiskleidžiančius žiedus, vėliau vaisių užuomazgas, uogas. Kol žiedpumpuriai dar neišsiskleidę, ne vėliau kaip likus 5–6 dienoms iki žydėjimo, avietes reikia nupurkšti insekticidais. Avietinių uodelių oranžinės lervos įsikuria jaunų aviečių stiebų žievės plyšiuose. Žaizdos paprastai nedidelės, bet per jas labai plinta grybinės ligos (ypač žievėplaiša) ir stiebai sudžiūsta. Avietes prieš žydėjimą, kai atžalos pasiekia 20–30 cm aukščio, ir nuskynus uogas, patartina nupurkšti insekticidais. Anksti pavasarį išpjaunami pažeisti stiebai. Purenami tarpueiliai. Sausringais metais neprižiūrimuose avietynuose daug žalos padaro voratinklinės erkės. Patelės kiaušinėlius deda į jaunų lapų apačioje išaustus voratinklius. Ant lapų atsiranda smulkūs, šviesūs geltoni taškai, kurie vėliau susilieja. Stipriai apniktų augalų lapai nudžiūsta pirma laiko. Patartina laiku ravėti ir retinti stiebus. Erkes naikina akaricidai. Avietiniai amarai avietes apninka sausą vasarą. Jie platina virusines ligas ir siurbia sultis. Lapai susisuka ir nukrinta, ūgliai išsikraipo. Šių kenkėjų užpultos avietės purškiamos insekticidais.

avietės

Užsakymai priimami nuo 100vnt., perkant 1000vnt. ir daugiau sodinukų atvežimas nemokamas.

  • Pristatymas visoje Lietuvoje.

    ŠIUO METU PREKIAUJAME ŠIOMIS VEISLĖMIS:

  • Juodoji avietė „Bristol“ (Rubus occidentalis)
    12
    Juodoji avietė Bristol auga labai greitai ir išauga net iki 4 m aukščio. Labai gausiai dera. Vaisiai auga ant dvimečių šakų, sunoksta nuo liepos vidurio. Uogos didelės, apvalios, juodos, jų skonis puikus – tinka tiek valgyti šviežias, tiek gaminti džemus, marmeladą ar sultis. Šią atmainą rekomenduojama auginti nuosavų namų arba vasarnamio sodeliuose.
    Krūmą rekomenduojama sodinti saulėtoje vietoje arba pusiau pavėsyje. Žemė turi būti derlinga, drėgna, atitinkamai laidi. Optimalus pH – 5,5–6,2.
    Augalą sodinkite negiliai, kad šaknys būtų uždengtos apie 2 cm žemės sluoksniu. Žemė turi būti tanki ir užtikrinti gerą vandens įgertį. Jei sodinate plantacijas rudenį, po pasodinimo suformuokite žemės kalveles, kurios apsaugos šaknyną nuo šalčių. Ką tik pasodintą avietę pagenėkite ties trečiąja akele. Surinkę derlių, dvimetes šakas būtinai išpjaukite. Palikite jaunus ūglius, kurie kitais metais duos uogas. Visiškai išsivysčiusį augalą paremkite. Ši atmaina atspari šalčiui.