Apsauga nuo kenkėjų ir ligų. Bendri patarimai

Kartais, rodos, padarėme viską, kad sodo derlius džiugintų, tačiau niekaip nesulaukėme norimų rezultatų. Tai reiškia, kad būtent Jūsų sodą užpuolė kenkėjai ir ligos. Vaismedžių derliaus nuostoliai dėl ligų ir kenkėjų gali būti dideli. Pakenktų augalų derlius ne tik  sumažėja, bet ir vaisiai  būna prastesnės kokybės. Todėl svarbi sodų apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Labai svarbu tinkamai parinkti vaismedžių veisles, kurios mažiau ar visiškai neserga.
Apsauga nuo kenkėjų ir ligų atliekant bendrinius sodo darbus.

 

Dauguma ligų ir kenkėjų žiemos šalčius ištveria dėka mūsų aplaidumo ar tingėjimo. Lapai ir supuvę vaisiai ant žemės ar medžio – geriausia vieta žiemoti ligų sukėlėjams bei kenkėjams, kurie pradeda savo „darbą“ pavasarį jau tuomet, kai mes dar net nesiruošiame pirmajam vizitui į sodą.

Nuo pavasario iki derliaus nuėmimo kai kurie sodininkai įvairiais būdais kovoja su ligomis ir kenkėjais, siekdami užauginti kuo geresnius vaisius ir uogas, tačiau vos tik nusiima derlių, apie augalus ir jiems likusias problemas pamiršta manydami, kad pavasari vyks viskas iš pradžių – ligos ir kenkėjai vėl atskris iš kažkur su paukščiais ar vėju. Deja, viskas yra arčiau nei manote – po kojomis. Ligos ir kenkėjai neišskrenda rudenį su paukščiais ir negrįžta atgal, o lieka žiemoti ten, kur yra. Jeigu norime kuo efektyviau ir ekologiškiau pasipriešinti ligoms ir kenkėjams, niokojantiems vaisius ir uogas, turime tai daryti nuolat. Nokstant vaisiams ir uogoms, insekticidų ir fungicidų nenaudojame, todėl ligos ir kenkėjai suaktyvėja. Labai svarbu nepalikti jų pavasariui. Grybai, sukeliantys įvairias ligas (kokomikozė, moniliozė, įvairūs puviniai, rauplės, rūdys, miltligės, šratligė, degligė, vėžys ir t.t.) bei kenkėjai (čiulpiantys bei graužiantys įvairias augalų dalis) žiemos šalčius praleidžia žemėje, po medžių žieve arba nuokritose – lapuose ar supuvusiuose vaisiuose.

Sugrėbdami ir išveždami nuokritas, kartu iš sodo išvežame daugumą kenkėjų ir ligas sukeliančių grybų. Likę ant medžių žūsta nuo šalčio. Palikti lapai ant žemės žiemoja daug aukštesnėje temperatūroje, nes yra šildomi iš apačios, o iš viršaus nuo vėjo ir šalčio dar saugo sniegas. Svarbiausia – nepalikti sugrėbtų lapų komposto dėžėje neužkastų ar tiesiog krūvose, sodo pakraštyje. Tai tikrai neapsaugos nuo ligų plitimo pavasarį, o kenkėjai taip pat sėkmingai peržiemos ir komposte. Geriausia – lapus išvežti.
Ankstyvas pavasarinis (dar nesusprogus pumpurams) sodo purškimas vario preparatais ne tik sunaikina likusius ant medžio grybinių ligų sukėlėjus, bet ir praturtina augalą variu.
Pagerinkite vaisių ir uogų kokybę, sumažinkite sau darbo sode.

Kai soduose jau išsprogę uogakrūmių bei vaismedžių pumpurai, bunda ir įvairūs kenkėjai bei ligos, todėl labai svarbu augalus apsaugoti nuo žaladarių jau pavasarį. Užsitęsęs ilgas drėgnas ir pakankamai šiltas rudens-žiemos periodas, pirmiausia sudarė sąlygas vaismedžių žievės ligoms plisti bei buvo itin palankus kenkėjams žiemoti, todėl pavasarį reikėtų skirti ypatingą dėmesį šių ligų profilaktikai ir gydymui bei kenkėjų stebėsenai. Žalingiausi obelų kenkėjai yra obelinis žiedgraužis, sodinės erkės, obuolinis vaisėdis, amarai, lapsukiai, pjūkleliai ir kiti. Kriaušių – kriaušinė erkutė, amarai, kriaušinis gumbauodis, kriaušinė blakutė ir kiti. Slyvų – amarai, slyvinis vaisėdis, juodasis ir geltonasis slyviniai pjūkleliai ir kiti. Su visais jais kovoti būtina naudojant insekticidus.
Sodininkam mėgėjam svarbu nesodinti rauplėms jautrių vasarinių obelų veislių: pvz. Geneva early, Melba , o taip pat žieminių veislių Ligol, Cortland, Noris, Paula Red, Lobo. Norint užsiauginti šių veislių sveikus obuolius būtina medžius purkšti nuo rauplių kas 10 dienų. Nerekomenduojama kriaušių veislė Vasarinė sviestinė. Jautri puviniui – supūva dar neprinokę vaisiai. Kovoje su kenkėjais ir ligomis naudojami biologiniai, mechaniniai, cheminiai metodai. Vienas iš efektyviausių ir plačiausiai naudojamas yra cheminis metodas.

Kodėl nedera slyvos?Jeigu slyvos žydi, bet nedera, gali būti kelios priežastys: jos neapsidulkina, jas nuniokoja slyviniai pjūkleliai arba netinkamo rūgštingumo dirvožemis. Jeigu slyvos visai nežydi, priežasčių gali būti gerokai daugiau. Slyvoms netinka šlapia, supuolusi dirva. Slyvos negali būti sodinamos per giliai ar per sekliai. Sodinant kaulavaisius, reikia truputį užpilti žemėmis skiepijimo vietą, kad poskiepiai mažiau leistų atžalų. Slyvos labiau mėgsta šarminius dirvožemius, dėl netinkamo rūgštingumo gali užtrukti derėjimo pradžia. Sodinimo atstumai pasirenkami pagal sodo augalų genties, veislės, poskiepio ypatybes bei auginimo būdą. Obelys sėkliniu poskiepiu, kriaušės ir trešnės sodinamos kas 4-5 m, pusiau žemaūgės obelys – kas 3-4 m, žemaūgės – kas 1-2 m, vyšnios ir slyvos – kas 2-3 m, serbentai ir agrastai – kas 1-1,5 m., šilauogės – kas 0,8-1 m. Sodinimo atstumai koreguojami pagal konkrečias sodo sąlygas. Visuomet reikai pasidaryti sodo planą ir žinoti, kokių veislių vaismedžiai pasodinti.
Slyviniai pjūkleliai
Pjūkleliai – dažniausi ir vieni žalingiausi slyvų kenkėjai. Slyvinių pjūklelių lervos gelsvos ar žalsvos, su ruda galva, o geltonųjų -geltonos su rusva galva. Juodi, blizgantys ar rudai geltoni, panašūs į muses suaugę vabzdžiai pradeda skraidyti prieš žydėjimą ir deda kiaušinius į žiedpumpurius. Baigiant žydėti slyvoms ritasi lervos. Išsiritusios lervos įsigraužia į slyvų užuomazgas ir graužia jų minkštimą bei kauliuką. Pažeistose užuomazgose matyti skylutės, iš kurių sunkiasi rudas skystis. Nenaikinant, slyviniai pjūkleliai kenkia kasmet, bet labiausiai – kai labaiu drėgna ir šilta. Ypač daug žalos padaro, kai slyvos mažai dera ar kai ilgai žydi.
Apsauga. Vaismedžiai purškiami (pvz. sisteminiu insekticidu Actara) žydėjimo pabaigoje, kai dauguma žiedlapių nukritę. Jeigu kenkėjų buvo labai daug ir ankstesniais metais, purškiama prieš pat žydėjimą (pvz. kontaktiniu insekticidu Decis Mega) ir po žydėjimo. Jeigu retinamos užuomazgos, kartu nuskinamos ir lervų pažeistos.

Tačiau naudojant chemines priemones reikia atminti, kad jos nuodingos, ne tik kenkėjui, bet ir gyvai gamtai. Taip pat labai svarbu laikytis saugos priemonių dirbant su augalų apsaugos produktais. Svarbu yra laikytis cheminių priemonių nurodytų koncentracijų. Geriausi purškimo rezultatai būna, kai purškiame ūkanotą, nevėjuotą dieną. Geriausia purkšti ryte ar vakare. Nepurkšti karštą, saulėtą dieną, nes galima apdeginti augalus. Jei po purškimo praėjus 1 ar 2 valandom palijo – gerai būtų pakartoti purškimą.Ankstyvą pavasarį nuo kenkėjų ir rauplių galima purkšti 5 % karbamido tirpalu, tai sumažina žiemojančių kenkėjų kiaušinėlių. Paprastai sode pakanka augalus nuo kenkėjų nupurkšti 2-3 kartus. Žalio kūgio – žiedpumpurių rausvėjimo tarpu purškiama šiais insekticidais : Actara 25WG, Fastac 50 EC, Decis mega 50 EW, Vertimec 018 EC. Antrą kartą purškiame vainiklapiams byrant. Kovai su kenkėjais nenaudoti to pačio insekticido daugiau kaip 3 kartus, nes kenkėjai įgauna atsparumą. Nuo ligų t. y. rauplių, rūdžių, puvinių purškiama šiais preparatais : Score 250 EC, Champion 50 WP, Topaz 100 EL. Norint geriau apsaugoti kriaušes nuo rudžių būtina kartu purkšti ir kazokinius kadagius , kurie yra šios ligos pernešėjai. Norint apsisaugoti nuo vaisių rudojo puvinio – moniliozės, ligos kuria serga visi kaulavaisiai ir sėklavaisiai. Svarbu nepalikti ant vaismedžių kabančių vaisių “mumijų“. Tai pagrindinis ligos užkratas ligai sukelti. Apnikti vaisiai pūva, mumifikuojasi ir dažnai lieka kaboti ant šakų ilgą laiką. Todėl visus ant medžių kabančius vaisius pašalinkite ir sudeginkite.

Saugant vaismedžius nuo žievės ligų, svarbu apsaugoti jų kamienus nuo sutrūkinėjimo, išpjaustyti pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti. Žaizdų aptepimui populiariausia priemonė yra vandens emulsinių dažų ir sisteminio fungicido skiedinys, sodo tepalas, specializuotos sodo ir daržo parduotuvėse galima rasti ir specifinių priemonių. Iki pumpurų brinkimo obelų apsaugai nuo žievės, kamienų ligų bei bakterinės degligės profilaktikai rekomenduojami naudoti vario grupės preparatus didesnėmis normomis. Fungicidas Champion 50 WP naudojamas ankstyvajam sodų purškimui iki vegetacijos pradžios prieš pumpurų brinkimą, nuo obelų rauplių, taip pat tinka profilaktiniam purškimui nuo žievės ligų. Tirpalo paruošimui naudojama 50 g preparato į 10 l vandens (0,5 % tirpalu). Didžiausias apdorojimų skaičius – 1.

Reikėtų pasisaugoti ir nuolatinių sodo svečių bei bene populiariausių priešų šliužų ir kurklių. Su jais A. Valiuškaitė pataria kovoti naudojant Lietuvoje registruotą ir mėgėjams leidžiamą naudoti moliuskocidą Ferramol, kuris naudojamas šliužams naikinti uogynuose, lauko ir uždaro grunto daržovėse, dekoratyviniuose augaluose, išberiant 2,5–5g / 1 kv.m. Kovai su kurkliais reikėtų naudoti priemones, kuriomis prekiauja specializuotos sodo ir daržo parduotuvės. „Vasaros viduryje pabaigoje labiausiai aktualūs daržo augalų žaladariai, kurie plinta priklausomai nuo auginamų augalų. Kai žinai, ką augini, visada galima nuspėti su kokiomis problemomis susidursi“, pasakojo specialistė ir pateikė schemą, kurią reiktų naudoti kovai su sodo kenkėjais.
Neprofesionaliam naudojimui skirti apsaugos produktai nuo sodo augalų kenkėjų ir ligų:

Tiesa, specialistė pridūrė, kad individualiuose soduose purkšti leidžiama tik tais augalų apsaugos produktais, kurie yra įrašyti į neprofesionalaus naudojimo augalų apsaugos produktų sąrašą. Pagal gerą augalų apsaugos praktiką karštu metu sodai purškiami ryte arba vakare, kai oro temperatūra ne didesnė kaip 20–25ºC šilumos. Jeigu purškiama anksti pavasarį arba vegetacijos pabaigoje, vidutinė paros oro temperatūra purškimo metu turi būti ne žemesnė kaip + 4ºC arba +10ºC. Purškiant, vėjas turi būti ne didesnis kaip 2 m/s greičio. Nupurškus insekticidais ir sisteminiais fungicidais iki lietaus turėtų praeiti ne mažiau kaip 2 val., o kontaktiniais fungicidais – 4–6 val. Visada turi būti išpurkštas rekomenduojamas nurodytas pesticido kiekis, o purkšti reikia tiek, kad kuo tolygiau visi vaismedžiai būtų padengti purškiamu skysčiu, bet ne per gausiai, kad nesusidarytų varvantys skysčio lašai.

Kovai tinka ir natūralios priemonės Natūralūs preparatai naudojami kas 5–7 dienas, lipnumui pagerinti reikėtų pridėti 30–40 g muilo. Pagamintus nuovirus ar ištraukas reikia sunaudoti tą pačią dieną; purkšti ryte arba vakare, būtinai apipurkšti ir apatinę lapo pusę.

Augalų apsaugai nuo ligų galima naudoti šiuos užpilus:

 

• Asiūklių nuoviras – 100 g šviežios arba 15 g džiovintos žolės užpilama 1 litru vandens. Pirmiausia žolė mirkoma, paskui ištrauka užvirinama ir ataušinama (tinka nuo lapų dėmėtligės).
• Svogūnų nuoviras – 15 g šviežių susmulkintų svogūnų galvučių užpilama 1 litru vandens. Šiek tiek pamirkius, užpilas užvirinamas ir ataušinamas. Naudojamas šviežias (nuo lapų dėmėtligės).
• Česnakų ištrauka – 10 g susmulkintų česnakų užpilama 1 litru vandens, laikoma 12–24 val. (nuo lapų dėmėtligės).
• Krienų ištrauka – 30 g šviežių susmulkintų krienų lapų ir šaknų užpilama 1 litru vandens. Laikoma 12 val. (nuo moniliozės, rudojo vaisių puvinio).
• Dirvinių pienių ištrauka – 1 kg antžeminės augalo dalies užpilama 3 litrais vandens. Mirkoma 7–8 val. (nuo tikrosios miltligės). Apsaugai nuo kenkėjų:
• Pelynai (kartieji kiečiai) – 5 l žolės (arba 700–800 g sausos žolės) užpilama 10 l verdančio vandens. Mirkoma 24 val. Purškiama praskiedus santykiu 1:2. (nuo erkių, amarų, vaisėdžių, drugių vikšrų).

• Dilgėlės – 5 l žolės užpilama 10 l vandens. Mirkoma 12–24 val. (nuo amarų ir kai kurių kitų kenkėjų).

• Tabakas (tikrasis ir machorka) – 400–500 g sausų tabako lapų ar stiebų užpilama 10 l vandens. Mirkoma 1–2 paras ir virinama 2 val. Prieš purškiant perkošiama ir atskiedžiama vandeniu 1:1 (nuo amarų, tripsų, drugių vikšrų ir kai kurių kitų kenkėjų).
• Pomidorai – 4 kg augalų užpilama 10 l vandens. Virinama 0,5 val. Purškiama atvėsintu nuoviru (nuo amarų, erkių, blakučių, drugių vikšrų).
• Bulvės – 1,2 kg ar 0,6–0,8 kg sausų bulvienojų užpilama 10 l šilto vandens, mirkoma 3–4 val. (nuo amarų, erkių, blakučių, drugių vikšrų).
• Kiaulpienės – 0,2–0,3 kg kiaulpienių užpilama 10 l šiltu vandeniu, mirkoma 2–3 val. (nuo amarų, tripsų, blakučių, erkių).
• Kartusis rūgtis – 1 kg žolės užpilama 10 l vandens, virinama 0,5 val. (nuo įvairių kenkėjų).
• Juodoji drignė – 1 kg žolės užpilama 10 l vandens, virinama 2–3 val. (nuo amarų, blakučių, erkių, drugių vikšrų, pjūklelių lervų).
• Paprastoji durnaropė – 1 kg žolės užpilama 10 l vandens, virinama 2–3 val. (nuo amarų, blakučių, erkių).

• Paprastoji kraujažolė – 0,5 kg sausos žolės užpilama verdančiu vandeniu. Po 0,5 val. vandens pripildoma iki 10 l. Laikoma apie 2 paras (nuo amarų, blakučių, drugių vikšrų).

Vaismedžių apsauga nuo graužikų

nugrauzta zuikio

Pusiau žemaūgių ir žemaūgių vaismedžių apatinės šakos auga 0,6-0,7 m nuo žemės ir yra horizontalios. Apsaugoti tokį sodą nuo kiškių, stirnų ir kitų žvėrių, kurie graužia žievę ar kitaip žaloja vaismedžius, galima tik juos aptvėrus. Lietuvoje pasitaiko sniegingų žiemų arba kai kuriose sodo vietose supustoma daug sniego, todėl tvora turi būti ne žemesnė kaip 2 m aukščio, o tvoros tinklas apie 20 cm įkasamas į žeme, arba iš abiejų pusių apariamas, kad kiškiai į sodą nepatektų pro apačią.tvora Esant per žemai tvorai, zuikiai gali patekti per tvoros viršų, nes jie vaikšto sniego paviršiumi. Aptvėrus vielos tinklu ar kitokia apsauga tik kamienus, gali nukentėti šakos, ypač, jei vainikas žemesnis.
Kiekvieną rudenį tvora apžiūrima, užtaisomos skylės, užkasamos apačioje lapių ar šunų padarytos landos. Nors sodo tvora kiekvieną rudenį remontuojama, žiemą būtina bent kartą per savaitę arba po didesnių pūgų apžiūrėti, ar žemesnėse vietose nepripustyta, ar nėra naujų skylių, ar neatidaryti vartai.

 

Žaizdas būtina sutvarkyti
Pastebėjus kiškių apgraužtus vaismedžius, jų padarytas žaizdas būtina tuojau pat aptepti sodo tepalu, kad žaizdos nedžiūtų. Gerai žaizdas gydo tik toks sodo tepalas, kuriame yra pikio. Paprastas sodo tepalas tik izoliuoja žaizdą: ji ne taip džiūsta, bet nuo infekcijos neapsaugo. Geriau negu paprastas sodo tepalas žaizdas gydo vandens emulsiniai dažai su 2 proc. sisteminio fungicido priedu. Laiku sutvarkius žaizdas, medeliai jas vėl apaugina žieve ir vaismedžiai vėl dera.

pele2Pelės pavojingiausios jauniems medeliams
Pelės ir pelėnai didžiausią žalą padaro jauniems sodams. Šie smulkūs graužikai nugraužia ne tik jauno medelio žievę, bet ir brazdą (be kurio nevyksta medžiagų apykaita), o neretai ir šaknis. Tai pasimato tik nutirpus sniegui, o atšilus žemei medeliai nuvirsta, arba juos galima lengvai išrauti iš žemės. Tokie vaismedžiai žūsta.

Pelės daugiausia veisiasi javų plotuose, ypač kur netoli sodo auginami sėklojai. Dažnai pomedžiuose ar bent tarpueiliuose laikoma daugiametė veja. Kuo rečiau pjaunama žolė, tuo daugiau atsiranda rizikos faktorių.
Paprastieji pelėnai gyvena kolonijomis. Rausia 2,5-5 cm skersmens urvelius 10-30 cm gylyje, kurių gilumas ir sudėtingumas priklauso nuo dirvožemio struktūros ir metų laiko. Netoli gyvenamųjų urvų po vešlia žole būna pelėnų maitinimosi aikštelės. Urvai ir maitinimosi aikštelės sujungtos antžeminiais takais, kuriuos lyg tunelius iš viršaus dengia žolė. Pelėnai veiklūs ištisą parą, su 2-3 val. pertraukomis. Žiemą aktyvesni negu vasarą. Ėda augalų stiebus, šaknis, vaisius, medžių ir krūmų žievę. Viena patelė gali atvesti iki 8 vadų. Paprastai vadoje būna 4-8 jaunikliai. Daug paprastųjų pelėnų išgaudo plėšrieji žvėreliai ir paukščiai.
Lietuvoje visur yra ir dirvinių pelių. Jos mėgsta drėgnesnes vietas, todėl dažniau gyvena krūmais apaugusiuose paupiuose, paežerėse, pagrioviuose, bet jų būna ir soduose bei javų laukuose.  Ieškodamos maisto, gali nutolti nuo urvo iki 50-500 metrų. Pagrindinis maistas – grūdai ir įvairių laukinių augalų sėklos. Anksti pavasarį kartais nugraužia medelių ir krūmų žievę.

Vandeniniai pelėnai
Vandeninių pelėnų (Arvicola terrestris) pažeidimų galime rasti ten, kur sodai ribojasi su didesniais vandens telkiniais (prie ežerų, tvenkinių). Trijų keturių metrų ilgio vandeninių pelėnų urvai dažnai jungiasi su kurmių požeminiais takais ir sudaro ištisus labirintus.
Vasaros pabaigoje ir rudenį vandeniniai pelėnai migruoja į laukus, krūmus, sodus, daržus. Tada jie gali nukeliauti 2-3 km nuo veisimosi vietų. Minta žaliu sultingu maistu – augalų lapais, stiebais, šaknimis, žieve. Rudenį dirvoje apgraužia bulves, daržoves, jaunų medelių žievę ir šaknis. Anksti pavasarį pelėnai daugiausia ėda augalų šaknis. Per parą kiekvienas pelėnas suėda maisto iki 85 proc. savo kūno svorio (graužikas sveria 60-100 g).

peleno darbasa

Vandeniniai pelėnai augalų šaknis nugraužia giliau po žeme, tad pažeidimų nesimato. Ir patys gyvūnai sunkiau pastebimi, nes gyvena po žeme. Pamačius panašių į kurmiarausius žemės kauburėlių, galima spėti, kad sode įsikūrė vandeninių pelėnų.
Dirvinės pelės ir paprastieji pelėnai kas keleri metai paplinta gausiai ir labai pakenkia obelų ir vyšnių sodams. Požymiai, rodantys, kad sode atsirado pelių ir pelėnų, – šviežiai iškapstyta žemė, apgraužti nukritę vaisiai, šviežios išmatos.  Žiemą, pasnigus, aiškiai matyti pelių pėdsakai.

Apsaugos priemonės
Kenkėjų populiacijos nyksta, kai nuolat naikinamos piktžolės, dažnai šienaujami žolynai, gerai įdirbamos dirvos. Pelėnus ir peles gaudo plėšrūs paukščiai, lapės, ežiai, šermuonėliai.
Nuo pelių saugo ir perforuoti plastmasiniai gaubtai, jei jų apačia įsmeigta į žemę. Kartais tam naudojami didelės talpos plastikiniai buteliai. Labai gerai žiemą po atodrėkių sniegą pomedžiuose suspausti. Sumintas sniegas neleis šiems graužikams prieiti prie šaknies kaklelio ir šaknų. Sniegą suspausti patartina po kiekvieno ilgesnio atodrėkio.
Efektyviausias apsaugos būdas yra graužikų nuodijimas. Tai daroma rudenį, nuėmus derlių, nuo rugsėjo iki lapkričio. Apnuodytas jaukas išdėstomas ne mažiau kaip du kartus su 2-3 savaičių pertrauka. Jauką būtina paslėpti: padėti po šiaudų gniūžtėmis ar po iš anksto pasiruoštais šiaudų ritiniais. Tinka drenažinio vamzdžio galai.  Atvirai išbarstytus apnuodytus grūdus sules paukščiai. Nuodus galima berti ir į šių graužikų iškastus urvelius, jaukas išdėstomas mažomis porcijomis (po 20-50 g) ne tik sode, bet ir arti jo, kur yra pelių kolonijos.

Sraigės

Daugiausia sraigių apsigyvena drėgnose, vėsiose piktžolėtose vietose. Maisto atžvilgiu  sraigės ir šliužai neišrankūs – ėda sultingus augalus, žolę, uoga, žiedus, lapus. Sraigės ir šliužai kiaušinėlius deda dirvoje po 10-30 vienoje vietoje. Iš jų per mėnesį išsirita jaunikliai. Sraigės juda negreitai, tačiau gali užkopti į kelių metrų aukštį.Cheminių apsaugos priemonių nuo šliužų ir sraigių Lietuvoje registruotų nėra. Parduotuvėse galima rasti tik biologinių produktų, atbaidančių jas. Norėdami augalus apsaugoti nuo sraigių bei šliužų, purenkite dirvą, naikinkite piktžoles, prieš naktį nesudrėkinkite dirvos paviršiaus, rinkite. Kadangi sraigių pilveliai minkšti, apibėrus augalus superfosfatu, rupiu smėliu, sumaišytu su vario sulfatu ar cementu, sraigės, susižeidžia ir žūsta. Sraigės mėgsta slėptis nuo karščio po drėgnais skudurais,  plėvelėmis, sausą dieną belieka jas iš ten surinkti. Dali šliužų sunaikina rupūžės, ežiai. Sraigės labai mėgsta jurginus, serenčius, todėl vėlų vakarą arba ankstų rytą didelę dalį galima nuo jų nurinkti.
Daug kas sraiges traiško ir jomis tręšia dekoratyvinius augalus, taip aprūpindami augalus organinėmis trąšomis.

Geriausias sraigių žalos mažinimo būdas – priviliojimas į gaudykles ir sunaikinimas. Tam panaudojamos medžiagos, jas pritraukiančios į vieną vietą. Sraiges ir šliužus vilioja alaus kvapas. Į indelį pripilkite alaus ir įkaskite jį j žemę taip, kad kraštas sutaptų su dirvos paviršiumi ir šliužai galėtų patekti į jį. Kadangi ir sraigės, ir jų kiaušinėliai žiemoja dirvoje, pavasarį svarbu  supurenti dirvą. Kadangi, sraigės mėgsta drėgmę – reikia stengtis mažinti dirvos drėgmę – laistyti tik prie pat augalų, jei įmanoma – ryte, o ne vakare, kad dirva dar spėtų apdžiūti. Norint išsaugoti retą augalą, galima sraigėms statyti tam tikras užtvaras: augalą žiedais kas 10-15 cm apibarstyti durpėmis ar spygliais, patepti geliu – vengdamos žalojančių medžiagų sraigės trauks ieškoti kitų takų arba, bandydamos įveikti užtvaras, žus.

Kai sraigių sode labai daug, jos graužia augalų lapus, sulenda į kopūstų gūžes, nugraužia, užteršia. Kad renkant iš kibiro neiššliaužiotų, įpilame šiek tiek vandens ir truputį indų ploviklio arba valgomosios druskos. Į tokį skystį sumestos sraigės greitai žūsta. Žuvusias sraiges verta kompostuoti, nes tai labai gausiai turinti mineralinių ir organinių medžiagų trąša.