Medelių sodinimas

Pavasaris ir ruduo – tai medelių sodinimo metas. Pavasarį vaismedžius sodiname kuo anksčiau, kai tik ištirpsta įšalas ir pradžiūsta dirva, iki pumpurų sprogimo, t. y. kovo pabaigoje – balandžio mėnesį. Tinkamiausias laikas vaismedžiams sodinti rudenį – tai spalio mėnuo.


Kiek medelių pasodinti šeimai? 4-5 asmenų šeimai užtenka vaisių ir uogų iš 4-5 arų sodelio. Jame galime pasisodinti 6-8 obelis, 1-2 kriaušes, 2-3 trešnes, 4-5 vyšnias, 2-3 slyvas, 5-8 krūmus serbentų (3-4 juodųjų, 1-2 raudonųjų, 1-2 baltųjų), 2-4 agrastus, 20-40 krūmų aviečių. Kaime šeimos sodas paprastai būna didesnis. Jame reikėtų auginti daugiau žieminių obelų, vėlyvesnių kriaušių, vaisių ir uogų asortimentą galima paįvairinti retesniaisiais sodo augalais: šilauogėmis, valgomaisiais sausmedžiais, aktinidijomis, lazdynais, šermukšniais ir kt. Įveisus šeimos sodelį, kur dažniausiai sodinami įvairių genčių augalai, reikia sudaryti tinkamas sąlygas jiems augti, kad nestelbtų vieni kitų. Nedideliame sodelyje pasodinus per daug augalų, vėliau jie labai sutankėja, vainikai kyla į viršų ir stambūs, gražiai nusispalvinę vaisiai užauga tik viršūnėse.

Kokios dirvos tinkamiausios vaismedžiams?

Obelys gali augti įvairiose dirvose, išskyrus gilius smėlius ir sunkius molius. Jos geriausiai auga ir dera puriuose bei pakankamai drėgnuose priemoliuose. Priesmėliuose obelys auga palyginti neblogai, bet, trūkstant drėgmės, nukrinta daug užuomazgų, o iš likusių išauga smulkūs vaisiai. Tinkamiausios – silpnai rūgščios dirvos (pH 5-6).

Kriaušėms parinkime šiltesnę, saulėtesnę vietą, tada geriau subręsta vaisiai ir vaismedžiai geriau pasiruošia žiemojimui. Dirvai kriaušės nereiklios, bet geriau auga sunkesnėse, pakankamai drėgnose dirvose. Labai kalkingose dirvose jos suserga lapų chloroze (gelsta lapai, ypač jauni).

Vyšnioms labai svarbu parinkti aukštesnes reljefo vietas. Jos mėgsta purias, laidžias, humusingas, giliai sukultūrintas, gerai įtręštas organinėmis trąšomis, neužmirkusias, bet pakankamai drėgnas, nerūgščias ir šiltesnes dirvas. Vyšnių šaknys skleidžiasi negiliai, jeigu per sausa, garindami lapai atima drėgmę iš vaisių ir dėl to derliai būna menki. Sunkiose ir drėgnose dirvose vyšnios nusilpsta, iš jų teka sakai.

Trešnėms reikia purių, laidžių, pakankamai drėgnų ir humusingų dirvų.

Slyvos dirvoms mažiau reiklios, jos mėgsta nerūgščias, ne per šlapias, vidutinio sunkumo dirvas. Vėlyvųjų veislių slyvoms, kad geriau prinoktų, parinkime šiltesnes, ne per šlapias, bet pakankamai drėgnas dirvas.

Abrikosai prisitaikę augti pakiliose, laidžiose vandeniui, kalkingose arba bent nerūgščiose dirvose. Natūraliai jie auga šlaituose, tarp uolų. Jie nemėgsta aukštai esančio gruntinio vandens – sakoma, kad abrikosai „bijo sušlapti kojas“.

Uogakrūmiams reikia purių, gerai įtręštų, humusingų dirvų. Juodieji serbentai gali augti drėgnesnėse ir sunkesnėse, bet nerūgščiose dirvose (pH 6-7). Agrastai, raudonieji ir baltieji serbentai gali augti ir rūgščiose dirvose (pH iki 4,5), bet nepakenčia kalkingų. Avietės labai gerai auga puriose, humusingose, pakankamai drėgnose, bet nepamirkstančiose, silpnai rūgščiose dirvose. Braškėms tinka lengvesnės, greičiau sušylančios, silpnai rūgščios dirvos (pH 5-6), drėgnose dirvose jos dažniau serga puviniais.

Nesodinkime uogakrūmių tarp vaismedžių, nes medeliai suauga, o serbentai ar avietės po jais negauna pakankamai šviesos, labiau serga ir mažiau dera.

Visiems vaismedžiams ir vaiskrūmiams labiau tinka nerūgščios dirvos. Ten kur stinga kalkių – kaulavaisiai auga blogiau. Obelys geriausiai auga – humusingose, šiek tiek drėgnose dirvose, o kriaušėms labiau tinka derlinga, daugiau sausa, šilta dirva.

Serbentų ir agrastų sodinimas. Taip pat pavasarį , kaip ir rudenį sodiname ir naujus serbentų ir agrastų krūmus. Serbentai  ir agrastai pakenčia pusšešėlį, tačiau kur kas geriau dera auginami atviroje saulėtoje vietoje. Todėl nereikėtų jų sodinti  labai arti jaunų vaismedžių. Augančio vaismedžio vainikas  didėja, o pavėsyje atsidūrusių uogakrūmių derlius gerokai sumažėja. Geriausiai geltonųjų, raudonųjų serbentų krūmus sodinti 1,5 m atstumu. Juoduosius serbentus reikėtų auginti 2 m atstumo tarpais. Kamieniniai serbentai sodinami 1 m atstumu, kadangi jie dažnai  yra auginami viena eile.

Aviečių sodinimas. Avietynui tinkamiausia yra atvira, saulėta ir mažiau gaunanti pavasarinių šalnų vieta. Taip pat turi būti  neužmirkstanti dirva. Mėgsta labiau  lengvesnes negu sunkias dirvas.  Avietės geriausiai auga humusingoje, daug maisto medžiagų turinčioje , silpnai rugščioje ph 5,6 dirvoje. Lengvose dirvose , kur plonas derlingas ariamasis sluoksnis, auginamas avietes reikia gausiai laistyti. Nuo gegužės iki uogų sirpimo pradžios labai svarbu ,kad avietėms netruktų drėgmės, nes uogos bus smulkios ir derlius negausus.Drėgmę gerai saugo mulčas.  Aviečių derlius būna didesnis, kai dirva apie augalus mulčiuojama organinėmis medžiagomis. Mulčiavimui tinka durpės,  pjūvenos, nupjauta vejų žolė, šiaudingas mėšlas, medžio žievės. Mulčiuotos avietės rečiau serga žievėplaiša.  Avietės gali būti sodinamos eilėmis , tarp augalų paliekant  0,5m , o tarp eilių 1,50 m atstumus. Sodiname avietes rudenį arba ankstyvą pavasarį. Sodinukai sodinami negiliai.  Sodinant svarbu, kad šaknies kaklelis atsidurtų 2 cm po žeme. Žemė apie pasodintą augalą gerai apspaudžiama , paskui palaistoma ir  dirva mulčiuojama. Pradžioje reiks išravėti piktžoles, vėliau  krūmai gražiai sutankėja ir natūraliai apsisaugo nuo piktžolių.  Tręšiant   vienam  kvadr. metrui  reikia apie 50 gramų kompleksinių trąšų pavasarį ir vėl apie 50 gramų kompleksinių trąšų avietėms žydint.

Šilauogių sodinimas. Šilauogėms auginti ruošiamas substratas iš rūgščių durpių, papuvusių pjūvenų, susmulkintų žievių, pridedant žemių. Patogiausia auginti sodinant eilėmis. Kasama tranšeja apie  70-80 cm plocio ir apie  40 cm gylio. Į tranšėją pilamos durpės, pjuvenos, pušų žievės ir viskas maišoma. Šilauoges galim sodinti rudenį arba pavasarį. Geriausiai tinka 2-3 metų sodinukai. Svarbu sodinti gerai palaistytus krūmelius.  Šilauoių derlius  gausesnis bus, jei sodinsite kelias skirtingas veisles. Svarbu parinkti vietą, kad pavasarį nepasemtų vanduo, nes tai gali jas pražudyti. Sodinama kas  1-1,2 m . Sodinant daugiau krūmų tinka sodinti eilėmis tarp eilių paliekant apie 2-3 metrus. Pasodinus būtina palaistyti. Svarbu dažnai laistyti, kol šaknelės iš vazono substrato išaugs . Tai trunka apie 1-1,5 mėnesio. Tai ypač atsakingas momentas. Jei augalai karštą dieną apvysta, tai reiškia, kad jiems trūksta drėgmės. Pasodintus šilauogių krūmus svarbu mulčiuoti pjuvenomis, nupjauta vejų žole, smulkintomis  pušų žievėmis ir rugščia durpe. Tai padės apsaugot krūmus nuo piktžolių ir palaikys drėgmę.Naudojant pjuvenas kaip mulčą reikia tręšiant  padidinti azoto kiekį.

Kokiais atstumais sodinti vaismedžius?
Sodinimo atstumai pasirenkami pagal augalo gentį, veislę, poskiepį ir auginimo būdą. Vidutinio augumo obelys eilėse sodinamos kas 3-4 m, pusiau žemaūgės obelys – kas 2-3 m, žemaūgės – kas 1-2 m. Augios obelys, kriaušės ir trešnės su sėkliniais poskiepiais sodinamos kas 4-5 m. Obelų sodinimo atstumai priklauso nuo poskiepio ir veislės kombinacijos. Pvz., stipriai auganti obelis užima tiek pat vietos kaip 2-3 pusiau žemaūgės arba 4-6 žemaūgės. Daugumos veislių vyšnias, silpnai augančias slyvas (su ‘Vangenheimo vengrinės’ poskiepiu) sodiname kas 2,0-2,5 m, augias slyvas, abrikosus, persikus – kas 3 m. Vienkiemio sode vaismedžius galima sodinti kiek rečiau. Serbentai sodinami kas 1,0-1,5 m, avietės – kas 0,5 m. Kai sodinamos kelios eilės, atstumai tarp eilių turėtų būti apie 1,5 karto didesni negu vaismedžių ar krūmų aukštis.

Kokiu gyliu sodinti medelius?
Labai svarbu vaismedžius ir uogakrūmius pasodinti tinkamu gyliu. Aukštaūgiai obelų ir kriaušių sodinukai sodinami kaip augo medelyne – iki šaknies kaklelio. Slyvas, skiepytas į kaukazinės slyvos sėjinukus, ir vyšnias bei trešnes, skiepytas į kvapiąją vyšnią, reikia sodinti truputį giliau negu skiepijimo vieta, t. y. skiepas užkasamas. Šitaip pasodinti medeliai leidžia mažiau poskiepio atžalų. Žemaūgiai ir pusiau žemaūgiai vaismedžiai sodinami tokiu gyliu, kad skiepijimo vieta liktų virš žemės. Juo ilgesnė poskiepio dalis paliekama virš žemės, tuo žemesni auga medeliai. Serbentai ir agrastai sodinami giliau. Jų šaknies kaklelis turi būti 6-8 cm po žeme, tuomet požeminė stiebo dalis išleidžia papildomas šaknis ir ūglius, susiformuoja vešlesni krūmeliai. Aviečių šaknies kaklelis turi būti lygiai su žemės paviršiumi, tik lengvose dirvose galima sodinti 5 cm giliau.

Kaip paruošti sodinimo vietą?
Duobes vaismedžiams sodinti galima paruošti iš anksto arba iškasti prieš pat sodinant. Sodui skirtame plote turi būti išnaikintos daugiametės piktžolės, suarta ir sukultivuota dirva. Jeigu visas sodo plotas giliai supurentas, tinkamai patręštas ir dirva humusinga, didelių duobių kasti nereikia. Pakanka iškasti tokias duobutes, į kurias tilptų sodinukų šaknys. Iš anksto neparuoštoje dirvoje kasame didesnes duobes – 80-120 cm skersmens ir 50-60 cm gylio. Sunkioje dirvoje nereikia kasti gilių duobių, jeigu podirvis yra nelaidus, nes jų dugne rinksis vanduo ir šaknys mirks. Gilesnes duobes galima kasti tik ten, kur yra plonas sunkaus, nelaidaus dirvožemio sluoksnis virš laidaus podirvio. Tuomet gilios duobės sudaro vertikalų drenažą ir per jas pasišalina drėgmės perteklius.

Lengvose dirvose duobės dugno ir šonų nereiktų iškloti moliu, nes gaunasi, kad vaismedį pasodiname lyg į vazoną. Medelio šaknys duobėje auga tik vienerius – dvejus metus ir drėgmės režimas pagerėja tik trumpą laiką. Vėliau nelaidus molio sluoksnis trukdo augti šaknims platyn ir gilyn.

Į sodinimo duobės žemę galima įmaišyti komposto arba durpių. Naudoti mėšlą, ypač šviežią, nerekomenduojama, nes gali apdeginti medelių šaknims. Lengvose dirvose patartina pridėti priemolio, bet jį reiktų gerai sumaišyti su likusia žeme. Patręškime ir mineralinėmis trąšomis, į duobę suberiant 100-200 g paprasto superfosfato ir 50-100 g kalio sulfato. Trąšas reikia gerai sumaišyti su dirvožemiu, kad jų nebūtų prie sodinuko šaknų.

Kaip pasodinti medelį?
Prieš sodinimą sekatoriumi nukarpome aplūžusias arba per ilgas sodinuko šaknis, kad jos neužsilenktų duobėje. Labai naudinga pamirkyti šaknis galvijų mėšlo ir molio (ar vien molio) tyrėje. Mėšle esančios biologiškai aktyvios medžiagos gydo žaizdas, apveltos šaknys saugomos nuo padžiūvimo sodinimo metu. Sodinamų medelių šaknis duobėje paskleiskime kiek galima vienodžiau į visas puses. Sodinamą medelį pastatykime ant duobės dugne padaryto kauburėlio. Užpilkime sluoksnį derlingos, purios žemės ir apmindykime, kad ji geriau priglustų prie šaknų.

 

 

 

Ar būtina palaistyti pasodintus medelius?

Ar medelius sodiname pavasarį, ar rudenį, pasodintus sodinukus būtina palaistyti. Priklausomai nuo dirvos drėgnumo ir sodinimo laiko, vienam vaismedžiui reikia 5-10 l vandens. Rudenį ir drėgnesnėje dirvoje pasodinti medeliai laistomi saikingiau. Aplink pasodintą medelį padaroma vadinamoji “lėkštė” laistymui. Susigerdamas vanduo suslugdo žemę, gerai priglaudžia dirvą prie sodinuko šaknų ir žymiai pagerina jo prigijimą. Todėl palaistyti reikia net ir tada, kai dirva atrodo pakankamai drėgna.

 

 

 

Kaip mulčiuoti pasodintus sodinukus?

Labai naudinga pasodintus medelius mulčiuoti durpėmis, kompostu ar perpuvusiu mėšlu (mažiau tinka pjuvenos, medžių drožlės, žievės, nes jas suskaidyti mikroorganizmams reikia daug azoto, kurį jie paima iš augalų). Palaistyti sodinukai mulčiuojami apie 50 cm spinduliu aplink kamienėlį 5-10 cm storio sluoksniu. Mulčiuota dirva būna puresnė, geresnės struktūros, geriau saugo drėgmę, mažiau dygsta piktžolių. Jeigu medeliai sodinami rudenį, mulčas gerai apsaugo pasodintų vaismedžių šaknis nuo šalčio. Jeigu nėra kuo mulčiuoti, palaistytą plotą reikia apiberti sausa žeme iš tarpueilio. Rudenį pasodintų vaismedžių pomedžius galima mulčiuoti ir vėliau, nes tuo metu dirvos džiūsta lėčiau, augalai nebeauga, jiems užtenka drėgmės. Gerai mulčiuoti pašalusią dirvą, tuomet galima apipilti ir antžeminę poskiepio dalį.

Ar reikalingi medeliams kuolai?

Jeigu sodiname žemaūges ar pusiau žemaūges obelaites, reikalingi kuolai joms parišti. Kai kurių žemaūgių vaismedžių šaknys labai trapios ir neišlaiko medelio masės. Pusiau žemaūgiai vaismedžiai turi pakankamai tvirtas šaknis, tačiau ir jiems kuolai reikalingi bent pirmuosius 3-4 metus, kad būtų lengviau formuoti vainiką. Palaikantieji kuolai turi būti apie 3 m aukščio ir į žemę įkasti apie 50 cm. Kuolus į dirvą lengviausiai įkalti, kai ji drėgna. Nuo medelio kuolas turėtų būti nutolęs apie 20 cm. Kuolą geriausia kalti pietinėje pusėje, tuomet jo metamas šešėlis apsaugos jaunų medelių kamienus nuo perkaitimo pavasarį.

Aukštaūgių ir vidutinio augumo medeliams kuolus galime įkalti 1-2 metams, kad pasodinus jų neišverstų stiprūs vėjai.

Kada ir kaip genėti pasodintus vaismedžius?

Rudenį pasodintus medelius genime anksti pavasarį, iki pumpurų sprogimo, o pasodintus pavasarį – tuojau pat, tik pasodinus. Nešakoto sodinuko viršūnę nukerpame virš pumpuro 90-100 cm aukštyje nuo žemės paviršiaus. Jeigu sodinukas turi tik vieną arba dvi šakutes, jas visai pašaliname ir patrumpiname viršūnę minėtame aukštyje. Jeigu sodinamas medelis su vainiku, nuo žemės iki 70 cm aukštyje pašalinamos nuo kamieno visos šakutės. Jeigu sodinukas yra su vainiku, kurį sudaro 4-6 horizontalios šakutės 60-70 cm aukštyje, patrumpiname medelio viršūnę 50-60 cm virš aukščiausiai esančios šoninės šakutės. Ilgesnes kaip 50 cm šonines šakutes taip pat galima patrumpinti. Sodinant medelį, kuris turi tik 3 šakutes, jos atlenkiamos horizontaliai (su špagatu pririšant prie kuolo), o 20 cm aukštyje virš viršutinės šakutės patrumpinama viršūnė. Dvimetukų dažniausiai išgenimos smailiu kampu augančios šakos, kurių negalima atlenkti. Kitos aukštyn augančios šakos atlenkiamos su špagatu horizontaliai ir formuojamas apatinis vainikas.

Pasodintų serbentų ir agrastų ūglius patrumpiname, paliekant virš žemės 2-3 pumpurus. Po sodinimo remontantinių ir vasarinių veislių aviečių stiebus nukarpome iki pat žemės paviršiaus.