Sodo augalų poskiepiai

 

        Sodininkus profesionalus ir sodinukų pardavėjus girdime kalbant apie „poskiepį“ ir „įskiepį“. Bet ne visi sodininkai mėgėjai žino kas tai yra ir kodėl tai labai svarbu sodinant sodą. Per daug nesigilindami perka tai, ką randa mugėje ar turguje, tai ką pataria sodinti sodinukų pardavėjas. Tai yra pirma grubi klaida įveisiant sodą, todėl, kad poskiepis įtakoja viso augalo augimą, atsparumą šalčiui, o kartu ir derliaus kiekį ir kokybę. Sodinukų pardavėjai vienareikšmiškai akcentuoja poskiepių teigiamas savybes ir dažniausiai „pamiršta“ paminėti trūkumus.

Kodėl dar prieš 10 metų turguje retai kas siūlė sodinukų su vegetatyviniais poskiepiais, prieš 5 metus buvo galima laisvai rinktis, nes buvo ir vegetatyviniais ir sėkliniais poskiepiais sodinukų, o dabar jau retas kuris medelynas turi pasiūloje sodinukų su sėkliniais poskiepiais? Kodėl vegetatyviniai poskiepiai taip įsitvirtino Lietuvos sodininkystės rinkoje? Kodėl kitose Europos valstybėse mėgėjai nusigręžia nuo vegetatyvinių poskiepių ir kodėl Lietuvoje sodininkai profesionalai mėgėjams rekomenduoja sugrįžti prie sėklinių poskiepių sodinukų?

Paprastai tariant poskiepis – tai augalo šaknis, kurios tam tikros savybės nulemia įskiepio – viso medžio – kai kurias savybes. Svarbu žinoti tai, kad poskiepis labai mažai įtakoja vaisių savybes, tokias kaip dydis, skonis, aromatas, brandos ir nokimo laikas, spalva, atsparumas įvairioms ligoms, žiedų atsparumas šalnoms ir t.t. Tai įskiepio (veislės) savybės. Poskiepis įtakoja paties medžio savybes, tokias kaip augumą (suaugusio medžio aukštį), derėjimo pradžią (po kelių metų po pasodinimo turėsime pirmą derlių), reiklumą dirvožemio sudėčiai, derlingumą, atsparumą sausrai, šakų tvirtumą (būtinumą spodinti prie atramos). Deja, bet sodinukų pardavėjai pagrinde akcentuoja mažą medžio ūgį ir greitą derėjimą, bet pamiršta pasakyti apie kitas savybes, kurios sodininkui mėgėjui sukeltų papildomų rūpesčių. Jie beveik niekad neklausia pirkėjo į kokios struktūros dirvą medelius planuoja sodinti ir ar turi pakankamai žinių ir noro prižiūrėti tokį žemą sodą taip, kad jis iš tikrųjų duotų tokį derlių, apie kokį jis svajoja pirkdamas žemesniu poskiepiu sodmenis.

Sėkliniai poskiepiai yra auginami dažniausiai iš Antaninės obels obuolių sėklų. Sėkliniai poskiepiai neriboja į juos skiepytų medelių augimo ir neskatina ankstyvesnio derėjimo. Be to, būdami hib­ridai (kad sėkla užsimegztų, reikia „motinos“ ir „tėvo“), jie patys yra skirtingi ir negarantuoja vienodų vystymosi požymių į juos įskiepytai veislei.

Obelų su sėkliniais poskiepiais šaknų sistema gerai išvystyta ir stipri. Tai pagrindinės vertikaliosios ir horizontaliosios šaknys, kurios gali giliai įaugti į žemę ir plačiai pasiskleisti armens sluoksnyje. Šios šaknys išsišakoja į smulkesnes, kurios apauga šakniaplaukiais. Labai svarbu, kad šakniaplaukių augimo zonoje būtų geras drėgmės ir oro santykis, nes per juos augalai siurbia dirvos drėgmę su ištirpusiomis joje augalams reikalingomis maisto medžiagomis.

Vegetatyviniai poskiepiai dauginami vegetatyvinėmis augalo dalimis (atlankomis, ūgiais iš motininio kamieno arba šakelėmis) ir yra tapatūs motininiam augalui, t. y. atkartoja visas pradinio augalo ypatybes. Su tokiais poskiepiais padauginti medeliai bus vienodo augumo, derėjimo laiko, todėl tokius sodus šiuo atžvilgiu yra lengviau prižiūrėti.

Vegetatyvinių poskiepių šaknys dauginimo metu išauga iš poskiepių ūglių ir vadinamos pridėtinėmis. Paprastai pridėtinės šaknys mažiau skverbiasi gilyn, bet daugiau driekiasi dirbamos žemės sluoksnyje. Neatsitiktinai vaismedžiams su vegetatyvine šaknų sistema labai svarbu, kad geras oro ir drėgmės santykis bei maisto medžiagų kiekis būtų dirbamos žemės sluoksnyje ir tuoj po juo esančiame sluoksniuose. Be to, vegetatyviškai dauginti obelų poskiepiai neturi vertikaliųjų liemeninių šaknų, kurios giliai įsitvirtintų dirvoje. Todėl dažnai, ypač su silpniau augančiais poskiepiais, obelis būtina auginti prie atramų. Be jų vaismedžiai dažnai išvirsta ir nutrūksta šaknys.

Šnekamojoje kalboje vegetatyvinius poskiepius įprasta vadinti “žemaūgiais”. Tačiau šis terminas yra klaidingas, nes žemaūgiai poskiepiai sudaro tik vieną iš vegetatyvinių poskiepių grupių, į kurias jie skirstomi pagal vaismedžių augimo ribojimą.

Obelų poskiepių pasaulyje žinoma gerokai per du šimtus. Gerokai mažiau yra kriaušių, trešnių, slyvų ar abrikosų poskiepių. Atrodo, poskiepius obelims būtų galima pritaikyti prie bet kokių sąlygų – yra atsparesnių šalčiui, ištvermingesnių sausros ar laikino užmirkimo sąlygoms, pasižyminčių įvairiomis teigiamomis savybėmis, tačiau universalaus, sujungiančio norimas savybes poskiepio kaip nėra, taip nėra. Daugiausia intensyvių verslinių sodų yra auginama su M.9 – seniausiai atrinktu ir išsamiausiai ištyrinėtu poskiepiu. Deja, taip pat neidealiu.

Žinant poskiepio ir veislės augumo parametrus, galima numatyti būsimo vaismedžio dydį, parinkti optimalius sodinimo atstumus, atitinkamai pritaikyti vaismedžio formavimo būdą.

 

Vaismedžio ūgis, o kartu ir sodinimo atstumas, priklauso ne vien tik nuo poskiepio. Jei obelų veislė yra stipriai auganti (pvz., Rubin, Melrose, Alva) – atstumai turėtų būti didesni, o mažesni, jei veislė silpno augumo (Delikates). Sodinimo atstumas taip pat bus mažesnis, jei vaismedžiai yra aukštai akiuoti arba sodinami buvusio sodo vietoje. Dirvos savybės (struktūra, derlingumas, drėgmė) taip pat gali koreguoti sodinimo atstumus. Tokiais atvejais atstumai didinami ar mažinami 20–30 proc. ribose.

Paprastai, kuo žemesnis poskiepis, tuo mažesnis derlius iš vieno vaismedžio. Tačiau neapsirikime taip skaičiuodami. Derlių turėtume skaičiuoti ne iš atskiro vaismedžio, o iš ploto vieneto. Šiuo atveju rezultatai kardinaliai priešingi. Kuo žemesnės obelys, tuo daugiau jų atitinkamame plote, tuo didesnis derlius iš ploto vieneto. Produktyvumas – tai rodiklis, sujungiantis vaismedžio augumo ir derėjimo požymius. Produktyvumas dažniausiai skaičiuojamas pagal tai, kiek kilogramų obuolių tenka 1 cm2 kamieno skerspjūvio ploto. Vertinant taip, žemesnio augumo vaismedžiai tampa pranašesni – kelis kartus produktyvesni už aukštaūgius. Paprastai šnekant, aukštaūgės obelys augina lapus ir šakas, žemaūgės – vaisius. Kodėl taip yra? Vaismedžiai su pusiau žemaūgiais ir žemaūgiais poskiepiais, biologinių ir fiziologinių poskiepių savybių dėka, efektyviai panaudoja dirvos maisto medžiagas. Vienam vaisiui išauginti žemaūgiams vaismedžiams pakanka 20–25 lapų, o aukštaūgėms reikia 35–40 lapų. Grafike pateikiama aukštaūgių ir žemaūgių vaismedžių medžiagų sukaupimas procentais.

Poskiepio ir įskiepio derinimas

 

Paprastai poskiepiai ir įskiepiai tarpusavyje nelabai derinami. Sodinukų augintojai retai kada skirtingoms veislėms parenka skirtingus poskiepius. Teoriškai galima parinkti tokius derinius, kad visas sodas būtų įveistas vienodais atstumais. Pavyzdžiui, sodinant labai augią Rubin, vidutinio augumo Šampion bei silpno augumo Delikates veisles, atitinkamai parenkami poskiepiai: nykštukiniai arba žemaūgiai – veislei Rubin, žemaūgiai ar pusiau žemaūgiai – Šampion ir vidutinio augumo – Delikates.

IMG_9589Skiepijant sodo augalus į poskiepius dažnai pasireiškia vadinamasis nesuderinamumas (žr. pav.). Tai reiškia, kad kai kurių veislių skiepai sunkiai prigyja ant konkrečios genetinės prigimties poskiepio. Nesuderinamumas pasireiškia tuo, kad poskiepio ir įskiepio suaugimo audinys labai padidėja, sunkiai formuojamas kaliaus audinys, sunkiai derinasi poskiepio ir skiepo medienos ir karnienos elementai, poskiepio ir skiepo augimo parametrai netolygūs ir pan. Esant stipriam fiziologiniam nesuderinamumui, ilgainiui vaismedis pradeda skursti, paspartėja senėjimo procesai.

Kartais poskiepio ir įskiepio nesuderinamumas pirmaisiais metais yra nepastebimas, o pasireiškia tik po keleto metų. Vyšnių bei tręšnių sodinukų daugintojai pastaruoju metu pamėgo poskiepiams naudoti Kvapiosios vyšnios (Prunus Mahaleb) sėjinukus. Jie puikiai sugyja, stipriai auga pirmaisiais metais. Sodinukai pardavimui uzauginami dideli, vešlūs, puikios prekinės išvaizdos. Bet… nei vienas pardavėjas neakcentuoja to, kad šis poskeipis kilęs iš vakarų ir vidurio Azijos, auga vidurio Europos aukštumose ir yra skurdžių dirvožemių augalas. Vyšnia ar tręšnė su šiuo poskiepiu, pasodinta pas mus į humusingą dirvožemį po keleto metų pradeda mažiau derėti, silpniau augina ūglius, dar vėliau pradeda skursti, sirgti įvairiomis ligomis ir galiausiai galutinai nunyksta nuo ligų ar žiemos šalčių. Sodininkas mėgėjas mano, kad nepakankamai gerai prižiūrėjo augalą ir vietoje nunykusios sodina kitą. Negana to, naujai pasodintą vyšnaitę dar “geriau” prižiūri – patręšia kompleksinėmis trąšomis, apdeda mėšlu. Rezultatas laukiamas toks pat tik dar greičiau, kadangi mugėje dabar rasti vyšnią, įskiepintą ne į Mahaleb’ą praktiškai neįmanoma. Daugintojai patenkinti, nes turi “pastovių klientų”, o šie net neįtaria kur “šuo pakastas”.

Panaši situacija buvo su kraiušėmis, kai prieš keletą metų pradėjo rinkoje plisti “žemaūgės” kraiušės su svarainių poskiepiais. Sodininkai mėgėjai susižavėjo mini medeliais, nuo kurių kriaušės skinamos tiesiog stovint ant žemės. Dauguma jų greitai nusivylė, nes su pirmaisiais didesniais derliais medis lūžo skiepo vietoje arba išvirto su šaknimis. Esmė tame, kad kraiušių įskiepių “sąjunga” su svarainio poskiepiu gaunasi labai netvirta.

 Poskiepis ir akiavimo aukštis

Perkant vaismedžius, vertėtų atkreipti dėmesį į skiepo vietos aukštį.

Tiem, kas sodą veisia patys, tai gali būti veiksmingas būdas, norint sumažinti obelų vaismedžių augumą ir padidinti jų derlių. Aukštesnis akiavimas riboja vaismedžių vegetatyvinį augimą ir didina jų produktyvumą. Kai kurių poskiepių aukštai akiuoti negalima, nes vaismedžiai pradeda skursti. Akiavimo aukštis su daugeliu poskiepių neturi viršyti 20 cm.

Kuo aukščiau akiuoti vaismedžiai, tuo mažiau darbo sąnaudų reikia jiems genėti. Vidutiniškai kasmet jauname sode tris kartus daugiau šakų reikia nugenėti nuo žemai akiuotų obelų, negu nuo akiuotų 20 ar 30 cm aukštyje.

Kolektyviniuose soduose bei sodybose, kur pomedžių priežiūra ne tokia intensyvi, kur pomedžiuose vis dar auginamos daržovės, uogakrūmiai ar prieskoniai, sudėtingesnė ar net neįmanoma apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Obelys su žemaūgiais, tuo labiau su nykštukiniais poskiepiais, greičiau reaguos į nepalankias sąlygas. Reikia pripažinti, kad augesni vaismedžiai yra mažiau lepūs, geriau prisitaikę, ir nors nėra tokie produktyvūs, kaip žemesnio augumo, tačiau mėgėjiškuose soduose su jais paprasčiau užauginti garantuotą derlių.

Kasmet sodininkystė susiduria su vis naujomis problemomis. Tai ypač gali patvirtinti vyresnės kartos sodininkai, kuriuos dažnai girdžiu sakant, kad “anksčiau niekas sodo prie namų nepurškė jokiais chemikalais ar trąšomis, po medžiais augo kopūstai, o obuolių buvo visada ir daug”. Keičiantis klimatui, laisvai įvežant sodinamąją medžiagą, nekreipiant tinkamo dėmesio į augalų sveikatingumą, Lietuvoje pradeda pasireikšti naujos ligos ir iki šiol nebuvę kenkėjai. Keleri metai fiksuojami karantininės ligos – bakterinės degligės – židiniai.

Dažniausiai sutinkami poskiepiai

Obelų poskiepių kilmė:

M serija – East Malling, Didžioji Britanija;

MM serija – Malling–Merton, Didžioji Britanija;

AR serija – East Malling, Didžioji Britanija;

B serija arba Budagovskio serija – Mičiurinskas, Rusija;

P serija – Skierniewice, Lenkija;

Geneva arba CG, arba G serija – Kornelio universiteto Genevos bandymų stotis, JAV;

Suporter serija – Drezden-Pilnitz, Vokietija.

Kai kurių populiarių poskiepių savybės

Obelys
  • P 22 – vaismedžiai labai stipriai sumažinti, mažesni negu su M.9 poskiepiu; labai gausiai dera; labai atsparūs šalčiams; vidutiniškai atsparūs pašaknio ligoms; poskiepiai įsišaknja gana sunkiai.
  • M 9 – vaismedžiai nykštukiniai; dera gausiai; šaknų sistema silpna ir sekli; jautrūs šalčiams; vidutiniškai atsparūs pašaknio ligoms; Tinka gerai sukultūrintiems, derlingiems dirvožemiams; Poskiepiai įsišaknija gana sunkiai.
  • B 9 – vaismedžiai nykštukiniai, auga truputį labiau negu su M 9 poskiepiu; dera gausiai; atsparūs šalčiams; atsparūs pašaknio ligoms; poskiepiai įsišaknija labai sunkiai, todėl dažniau naudojama kaip augumą mažinantis intarpas.
  • P 60 – vaismedžiai nykštukiniai, auga panašiai kaip ir B 9; labai gausiai dera; poskiepiai labai gerai įsišaknija; atsparūs šalčiams ir ligoms.
  • P 2 – vaismedžiai žemaūgiai, tačiau dau geriau auga nei su M 9 poskiepiu; labai gausiai dera; labai atsparūs šalčiams; mažai jautrūs pašaknio lygoms; poskiepiai įsišaknija gana sunkiai.
  • P 14 – medžiai pusiau žemaūgiai, pagal augumą panašūs, kaip ir skiepyti į M 26; produktyvesni negu skiepyti į M 26; Formuoja gerą šaknų sistema; Atsparus šalčiams ir ligoms; Poskiepiai lengvai įsišaknija.
  • M 26 – vaismedžiai pusiau žemaūgiai; Gausiai dera; Atsparūs šalčiams; Mažai jautrūs pašaknio ligoms; formuoja gerą, stiprią šaknų sistemą; poskiepiai įsišaknija sunkokai, bet geriau negu poskiepio M 9.
  • M 7 – vaismedžiai dar priskiriami prie pusiau žemaūgių, augumas maždaug 25% mažesnis negu ant stipriai augančių poskiepių; gausiai dera; vidutiniškai atsparūs šalčiams; pašaknio ligoms beveik neatsparūs; poskiepiai įsišaknija gerai.
  • MM 106 – vaismedžius derėtų priskirti prie aukštaūgių, auga stipriau negu ant M 7 poskiepio; dera gausiai; neatsparūs šalčiams bei pašaknio ligoms; poskiepiai įsišaknija labai gerai.
  • A2 – vaismedžiai aukštaūgiai; labai atsparūs šalčiams; beveik nejautrūs pašaknio ligoms.
  • Paprastojo antaninio sėjinukai – aukštaūgių vaismedžių sėklinis poskiepis; labai atsparūs šalčiams.
Kriaušės
  • Svarainis C – vaismedžiai žemaūgiai; dera gausiai; šaknų sistema silpna; neatsparūs šalčiams; Reikia gero agrofono ir derlingų dirvožemių; poskiepiai įsišaknija gerai.
  • Svarainis A – vaismedžiai žemaūgiai, truputį didesni nei kai poskiepis svarainis C; labai gausiai dera; formuoja silpną šaknų sistemą; neatsparūs šalčiams; reikia gero agrofono ir derlingų dirvožemių; poskiepiai įsišaknija gerai.
  • Svarainis S – vaismedžių augumas panašus kaip ir ant svarainio A; labai gausiai dera; atsparumas šalčiams truputį didesnis nei svarainių A ir C; poskiepiai įsišaknija gerai.
Slyvos
  • Pixi – žemaūgiai vaismedžiai; labai neatspari šalčiams.
  • Vengrinė Wangerhaimo – vaismedžiai labai derlingi; medžių augumas mažėja greičiausiai dėl labai gausaus derėjimo
Vyšnios ir tręšnės
  • Gisela 5 – žemaūgiai trešnių vaismedžiai; vaisiai dideli, gausiai dera.
  • Gisela 6 – žemaūgiai trešnių vaismedžiai; vaisiai dideli, gausiai dera.
  • PHL A – žemaūgiai trešnių vaismedžiai, medžiai truputį augesni negu ant Gisela poskiepių.
  • PHL B – žemaūgiai trešnių vaismedžiai; medžiai truputį augesni negu ant Gisela poskiepių.
  • Prunus mahaleb sėjinukai – mažina medžių dydį maždaug 20%.
  • Paukščių trešnės sėjinukai – aukštaūgiai vaismedžiai

• Iš visų rekomenduojamų poskiepių nykštukinis P22 mažiausiai skatina įskiepio augimą. Obelys, įskiepytos į P 22, išauga mažesnės nei įskiepytos į M 9. Aukštis priklau­so ir nuo veislės augimo greičio, lajos formos. Medelių šak­nų sistema silpniau išsivysčiusi, todėl juos reikia paremti kuoleliais. Be to, jie sodintini tik į derlingą dirvožemį. Vais­medžiai, įskiepyti į P 22, greitai subręsta, pradeda anksti ir gausiai derėti. Tai puikus poskiepis tokioms sparčiai augan­čioms veislėms, kaip ‘Melrose’, ‘Lobo’, ‘Gloster’. Puiki po­skiepio P 22 savybė – ištvermingumas žiemą.

• Pastaruoju metu Vakarų Europoje M 9 iš visų nykštukinių poskiepių naudojamas bene dažniausiai. Į jį įskiepyti vaismedžiai derėti pradeda labai anksti. Šis poskiepis rekomenduojamas didesniems sodams, įvai­rių dydžių kolektyviniams ir prie namų esantiems sode­liams, pailgos ar verpstės formos vaismedžiams.

Medelius reikia paremti kuoleliais ar kitomis momis, nes jų paviršinių šaknų sistema menkai išsivys­čiusi. Įskiepytos į M 9 veislės geriausiai auga ir dera derlinguose, laidžiuose vandeniui, bet drėgnuose, puvininguose dirvožemiuose. Sis poskiepis labiausiai tin­ka greitai augančioms veislėms.

• Pagal aukštį ir derėjimo laiką poskiepis P 16 la­bai artimas M 9. Obelys, įskiepytos į P 16, turi būti sodinamos panašiose vietose ir dirvožemiuose kaip įskie­pytos į M 9. Jas reikia paremti.

• Poskiepis P 60 pagal augimo greitį įsiterpia tarp M 9 ir M 26. Obelų veislės, įskiepytos į jį, greitai užau­ga ir gausiai dera. Jas tinka sodinti lengvesniuose dirvo­žemiuose, kur blogiau auga vaismedžiai, įskiepyti į to­kius nykštukinius poskiepius, kaip P 22 ar M 9.

• Į poskiepį P 2 įskiepytos obelys auga gerokai grei­čiau nei įskiepytos į M 9. Tuo jos artimos vaismedžiams, įskiepytiems į M 26. Poskiepis P 2 labai atsparus šal­čiams. Tai didžiausias jo privalumas.

• Pastaruoju metu įvairios obelų veislės dažniausiai skiepijamos į poskiepį M 26. Jos pradeda anksti derėti ir išau­gina labai gražius vaisius. Šis poskiepis labai ištvermingas, puikiai auga viduti­nio derlingumo dirvožemiuose. Į jį la­bai tinka skiepyti silpnai augančias ir tam tikrą aukštį pasiekiančias veisles. Sunkesniuose dirvožemiuose augan­tiems medeliams atramos nereikalingos.

• Obelų veislės, įskiepytos į po­skiepį P 14, auga panašiai kaip ir įskiepytos į M 26. Vesti vaisius jos dažniausiai pradeda trečiaisiais metais dera labai gausiai.

Pusiau nykštukiniai poskiepiai M 7, MM 106, M 4 ir greitai augan­tys A 2, MM 111 nelabai tinka ma­žiems sodams. Vidutinio derlingumo dirvožemiuose išauga vaismedžiai ga­na didelėmis lajomis. Tačiau minėti vegetatyviniai poskiepiai labiau tinka obelims nei sėkliniai.

Kriaušių poskiepiai

 

Labiausiai paplitęs kriaušių po­skiepis – svarainis A. Tačiau šalčiams jis nėra atsparus, todėl naudojamas gana retai. Į šį poskiepį įskiepytos kriaušės derėti pradeda tik trečiaisiais ar net ketvirtaisiais metais. Su kai ku­rių veislių įskiepiais jis suauga labai blogai ar nesuauga visiškai. Tokiu at­veju patartina naudoti vadinamąją tarpinę veislę, kuri gerai suauga ir su svarainiu (poskiepiu), ir su pasirink­ta kriaušių veisle (įskiepiu). Į svarainį A įskiepytos kriaušės gerai auga tik derlinguose dirvožemiuose. Lengvuo­se dirvožemiuose jos auga blogai, yra trumpaamžiškesnės, įskiepio ir po­skiepio neatitikimas pasireiškia anks­ti ir labai ryškiai.

Svarainis S šalčiui atsparesnis nei svarainis A. Jis geriau suauga su kai kurių kriaušių veislių įskiepiais.

Vyšnių ir trešnių poskiepiai

 

Labiau domimasi poskiepiais, išau­gintais Belgijoje: GM 9, GM 61/1 ir GM 70. Jie išvesti iš natūraliai au­gančių vyšnių rūšių. Auga lėtai, ne visiškai suauga su kai kurių vyšnių ir trešnių veislių įskiepiais.

Pastaraisiais metais susidomėta Čekijoje išvestais poskiepiais P-HL 6, P-HL-86 (P-HL-A), P-HL-224 (P-HL-B). Į juos įskiepytos vyšnių ir trešnių veislės pradeda anksčiau derėti, yra derlingesnės. Jų lajos kompaktiškos, todėl lengviau rinkti uogas, genėti, ap­saugoti nuo ligų ir kenkėjų.