Trąšos

Įsigijote sklypą, su pavydo vertu entuziazmu jame darbavotės, sodinote gėles ir medžius, krūmus ir daržoves. Taip norėjosi išbandyti viską iškart, bet, deja, lūkesčiai nepasiteisino. Su medžiais, atrodytų, viskas aišku, pagal pirmuosius metus spręsti sunku, tačiau kodėl net pačios nereikliausios gėlės buvo silpnos ir smulkios, stalo žalumynai išaugo menkučiai, ką jau kalbėti apie kopūstus ar pomidorus! Atrodo, ir saulės užtenka, ir dirbote nenuleisdami rankų, purendami ir laistydami lysves. O gal užmiršote apie trąšas?

O gal įsigytas sklypas – tikra dykynė, apaugusi piktžolėmis, buvusio karjero šlaitas arba tikrų tikriausia pelkė?  Arba viskas buvo neblogai iki tol, kol sklype pradėtas statyti namas.  Buldozeris gerokai pasidarbavo, po savęs palikdamas apverstus rausvo molio sluoksnius. Pagrįstai bejojate, kad tokioje žemėje gali kas nors augti. Bet pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, koks tas dirvožemis, o tada jau spręsti, kaip galime jį pagerinti.

Dažnai galima išgirsti atsakymą, kad tam ir įsigytas savas sklypas, kad viskas būtų „švaru“, natūralu, be jokios chemijos, ne taip, kaip parduotuvėje. Patyręs sodininkas būtinai pasidalins patirtimi, kad be trąšų neišsiversite, ir optimaliausias augalų augimui ir vystymuisi – harmoningas organinių ir mineralinių trąšų derinys, ir be jų, deja, nepavyks gauti gero derliaus, o ir augalai nebus sveiki.

Svarbiausias faktorius, nuo kurio priklauso kultūrinių augalų būklė – tai derlingas dirvožemis, t.y. jo sugebėjimas aprūpinti augalus maitinamosiomis medžiagomis, drėgme ir oru. Realiai įvertinti, ar Jūsų žemė derlinga, galima tik pasibaigus vasaros sezonui, kai rinksite pirmąjį derlių. Surinktų daržovių ir vaisių kokybė ir kiekis parodys natūralaus derlingumo lygį, palaikomą maitinamųjų medžiagų, šilumos ir drėgmės atsargomis. Natūralaus derlingumo lygis labai retai būna pakankamas kultūrinių augalų auginimui ir su metais krenta, nes pasodinti augalai – vaismedžiai, krūmai, daržovės, gėlės, žolė ir net visur esančios piktžolės sugeria dirvoje esančias maitinamąsias medžiagas. „Pamaitinus“ dirvą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, naudojant įvairius dirvos apdirbimo metodus ir kitokias priemones, skirtas dirvožemio derlingumo lygiui padidinti, gausite vadinamąjį efektyvų derlingumą.

Ir vis tik, prigąsdinti pesticidais ir herbicidais, mes nenoriai perkame mineralines trąšas. Geriau perkame mėšlą ir gausiai klojame juo dirvą, dažnai be jokios sistemos, neatsižvelgdami į konkrečios dirvos charakteristikas, ir vėl ne visada pasiekiame norimą rezultatą. Bijoti mineralinių trąšų neverta. Jeigu griežtai laikysitės jų normavimo, nurodyto ant pakuotės, ir naudosite atsižvelgdami į savo sklypo dirvos ypatybes, žalos nebus.

Dabar, žiemą, yra laiko aplankyti sodo prekių parduotuves ir pasidomėti trąšomis bei įsigyti reikalingų.

Renkantis trąšas, atsižvelkite į dirvos savybes. Šarminėms dirvoms reikalingos rūgščios trąšos, o rūgščias reikia praturtinti šarminėmis.

Dirvožemio rūgštingumas – tai dirvožemio gebėjimas neutralizuoti šarminius ir parūgštinti neutraliosios reakcijos druskų tirpalus bei vandenį. Dirvožemio rūgštingumas nustatomas pagal organinių medžiagų kiekį; kuo jų daugiau, tuo dirvožemis rūgštesnis.

Šiuo metu apie 18,7 proc. Lietuvos žemės ūkio naudmenų yra rūgščios, o beveik 1 mln. ha – linkusios parūgštėti. Šiuos dirvožemius reikia reguliariai kalkinti (kalkinimas – cheminis rūgštaus dirvožemio gerinimas į jį įmaišant kalkinimo medžiagų (gesintų kalkių, klinčių, dolomito, kalcito ir kt.).

Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tręšiami organinėmis ir mineralinėmis trąšomis užauga dvigubai didesni. Iš organinių trąšų naudojamas mėšlas, pūdinys, durpės, iš mineralinių – azotas, fosforas ir kalis.

Mėšlas turi visus pagrindinius augalams reikalingus elementus – azotą, fosforą, kalį, be to, su mėšlu įterpiama daug organinės medžiagos, kuri gerina dirvos struktūrą. Tik negalima tręšti šviežiu mėšlu. Geriausiai yra perpuvęs arba apie 2 savaites paraugintas ir praskiestas vandeniu santykiu 1:10.

Naudingas yra pūdinys (kompostas), kurį sudaro įvairi supuvusi organinė medžiaga: medžių lapai, šakos, žolės, durpės, mėšlas. Vienam suaugusiam medžiui pūdinio reikia apie 40 kg, o krūmui – iki 10 kg.

Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tręšiami ir durpėmis. Jos pirma turi būti išvėdintos, sumaišytos su mėšlu, kalkėmis, pelenais, tik tada įterptos į dirvą. Priešingu atveju, ypač aukštapelkių durpėse, lieka daug augalams kenksmingų rūgščių, o durpėse esančių maisto medžiagų jie nepasisavina.

Negalima tręšti augalų, kurie mėgsta kalkingas dirvas.

Gyvatvorės paprastai tręšiamos kasmet (rudenį ar pavasarį) ir dar papildomai vegetacijos pradžioje azotinėmis trąšomis.

Nuo dirvožemio fizinių savybių priklauso, kiek jame susikaupia augalams reikalingų maisto medžiagų ir ar jiems užtenka vandens bei oro. Dirvožemių fizines savybes galima suskirstyti į bendrąsias ir fizines-mechanines. Bendrosioms fizinėms savybėms priskiriamas dirvožemio (kietosios dalies) tankis (lyginamasis svoris). Dirvožemio savybės priklauso ir nuo jo struktūringumo – gebėjimo susiskaidyti į įvairaus dydžio bei formos grumstelius. Pagal tų grumstelių formą skiriamos įvairios dirvožemių struktūros: tarpinė, riešutinė, grūdinė, plytelinė, plokštelinė ir kt. Iš dirvožemio fizinių-mechaninių savybių svarbiausios yra plastiškumas, brinklumas ir rišlumas. Dirvožemis susideda iš mineralinių, organinių ir organinių-mineralinių medžiagų. Mineralinių medžiagų šaltinis – gimtoji uoliena. Organinė medžiaga dirvožemyje yra augalinės ir gyvūninės kilmės. Dėl mineralinių ir organinių tarpusavio sąveikos susidaro sudėtingi organiniai-mineraliniai junginiai. Dirvožemių mineralinė dalis paprastai sudaro 80-90 proc., o organinė mažiau negu 10 proc.

Daugumai augalų reikia neutralaus arba rūgščios dirvos (pH 6,5-7,5).  Pastebėkite, kokie augalai sudaro natūralią dirvos dangą Jūsų sklype, ir galėsite, nors ir apytiksliai, nustatyti dirvožemio rūgštingumą. Rūgštinėje dirvoje paprastai rasite vėdrynų, asiūklių, trauklapių, kiškio kopūstų. Neutraliose ir silpnai rūgščiose  dirvose auga ramunės, balandos, varpučiai, šalpusniai, dobilai, lauko vijokliai.

Rūgštaus dirvožemio pavyzdys – durpių žemė, molinga žemė dažniausiai bus šarminė, priemolis, velėna ir juoda daugiausia neutrali reakcija. Jei norite nustatyti tikslų dirvožemio rūgštingumo lygį, kreipkitės į specializuotas dirvožemio tyrimų laboratorijas ar nusipirkite pH testą.

Sumažinti dirvožemio rūgštingumą padeda kalkės, dolomito miltai.  Šios medžiagos į dirvą barstomos kartą per 4-5 metus. Pelenai yra gera medžiaga, siekiant sumažinti dirvožemio rūgštingumą, juose taip pat yra daug maisto medžiagų ir mikroelementų.

Žinotina, kad kalkės ir mėšlas negali būti tuo pačiu metu dedami į dirvą, nes iš mėšlo prarandama dalis azoto.

Prie šarminių trąšų priskiriamas natrio nitratas, prie rūgštinių – amonio nitratas, amonio sulfatas, superfosfatas; neutralių – mėšlas ir kitos organinės trąšos.

Azotas, fosforas, kalis – augalų mitybos pagrindas.

Cheminiai elementai dirvožemyje yra įvairiuose junginiuose. Daugelio cheminių elementų labai reikia gyvūnams ir augalams augti. Svarbiausi makroelementai yra fosforas, kalis, azotas, siera, kalcis ir kt. Daugelio cheminių elementų rezervai dirvožemyje nedideli, kiek daugiau yra kalio. Kai kurių elementų augalijai reikia labai nedaug. Tokie vadinamai mikroelementais. Tai boras, molibdenas, varis, cinkas ir kt. Makroelementų ir mikroelementų trūkumas kompensuojamas trąšomis.

Azoto trąšos

Pagrindinis šioje grupėje yra amonio nitratas ((amonio salietra, NH4NO3, labai gerai tirpsta vandenyje) ir karbamidas (CO(NH2)2, visame pasaulyje populiari azoto trąša, tinkanti įvairioms lauko, daržo bei sodo kultūroms tręšti). Karbamido granulės yra baltos, neturinčios jokių pašalinių priemaišų, apipurkštos preparatais, apsaugojančiais nuo susigulėjimo. Karbamidas priklauso ekologiškai švarių trąšų grupei. Šia trąša lauko ir sodo augalai tręšiami iki sėjos, žieminiai ir daugiamečiai – vegetacijos pradžioje. Vaismedžiai ir vaiskrūmiai iki žydėjimo tręšiami per lapus: purškiant sunaikinami kenkėjų (amarų, obelinių blakučių, erkių ir kt.) kiaušinėliai, vikšreliai ir ligų (degulių, šviesmargės, valksčio) sukėlėjai.

Azoto trąšos parūgština dirvą, todėl beriant didelius kiekius, reikalingas kalkinimas. Jos lengvai sugeria iš oro drėgmę, sulipdamos į gabalėlius, kurie trukdo tinkamai įsigerti į dirvą, todėl šias trąšas reikia laikyti sausoje vietoje.  Azoto trąšos lengvai ištirpsta vandenyje, suyra greitai, ir su vandeniu pasiekia apatinius grunto sluoksnius, kurie sunkiai pasiekiami augalų šaknims.  Todėl šiomis trąšomis tręšiama 2-3 kartus:  pirmą kartą prieš sėjant ar sodinant medelius, o po to maždaug kas 2-3 savaites po 20-30 g / 1 kv. m.

Azotas skatina ir sustiprina augalų antžeminės dalies vystymąsi. Greičiausiai pasisavinamos įvairios salietros (amonio, kalio, natrio). Per didelis azoto kiekis prailgina augalų vegetaciją, ūgliai nespėja sumedėti ir apšąla. Todėl amonio salietra augalus galima tręšti tik pavasarį ir vasaros pradžioje. Dažnai naudojamas ir amonio sulfatas, kurį augalai pasisavina lėčiau, jis ilgiau išsilaiko dirvoje. Tręšiama rudenį arba pavasarį (100 g/m2).

Fosforo trąšos

Fosforo junginiai skatina šaknų vystymąsi, didina augalų atsparumą grybinėms ligoms, pagreitina žaizdų gijimą. Dažniausiai naudojamas superfosfatas. Tręšiama rudenį. Superfosfatas didina dirvos rūgštingumą. Jo beriama 300-400 g/m2.

Naudojamas paprastas ir dvigubas superfosfatas.  Šios trąšos tinka visų tipų dirvožemyje, o ypač neutraliems ir šarminiams.

Paprastas superfosfatas |Ca(H2PO4)2H2O+CaSO4*2H2O| – sudėtinė trąša, susidedanti iš kalcio dihidrofosfato ir bevandenio gipso mišinio. Veikliosios medžiagos (P2O5) turi 19-20 proc. Dirvos reakcijos nekeičia, tinka pagrindiniam ir priešsėjiniam tręšimui visiems augalams.

Dvigubas superfosfatas (cheminė formulė Ca(H2PO4)2H2O) – fosforo trąša. Veikliosios medžiagos (P2O5) turi 36-45 proc. Mažiau tinka augalams, kuriems reikia sieros (ankštiniams ir bastutiniams).
Fosforas superfosfate yra lengvai įsisavinamos formos, bet kai susimaišo su dirvožemiu, ypač jei jame yra daug kalkių, virsta junginiu, sunkiai prieinamu augalams.  Jis sunkiai pasiekiamas rūgštinėje ir pelkėtoje dirvoje, taip pat smėlėtoje.

Kalio trąšos

Mineralinės medžiagos, vartojamos augalų maitinimui kaliu gerinti. Pagrindinis kalio trąšų šaltinis – gamtinių kalio druskų telkiniai. Kalis reguliuoja augalų maitinimą, didina atsparumą ligoms, mažina nitratų susikaupimą, kalio jonai yra vieni iš pagrindinių jonų ląstelių biopotencialų susidaryme.

Kalis paspartina augalų augimą ir didina jų atsparumą šalčiui. Dažniausiai tręšiama kalio druska rudenį (200-300 g/m2).

Kalio trąšos tinka visiems augalams ir visuose dirvožemiuose, tačiau itin veiksmingos jauriniuose dirvožemiuose ir durpynuose. Lengvai tirpsta vandenyje, kalis gerai laikosi dirvoje, todėl tręšti galima ir rudenį. Iš kalio trąšų gaminamas kalio chloridas ir kalio sulfatas, kalimagnezija. Geriau vartoti kalio sulfatą, nes jame nėra augalams kenksmingo chloro (kai kuriems augalams, pvz., bulvėms, citrusinėms kultūroms, jis netgi žalingas).

Trūkstant kalio lapai pasidaro melsvai žali, po to išblykšta, paruduoja, ima džiūti jų viršūnė ir tarpgysliai. Lapų forma pasikeičia, jie tampa minkšti ir silpnėja.

Kalio trąšos skirstomos į:

  • koncentruotąsias, turinčias apie 59-60 proc. kalio (pvz., kalio chloridas)
  • žaliavines, turinčias jo apie 10 proc. (pvz., kainitas).

Naudojamas kalio sulfatas (K2SO4 – kalio trąša;  veikliosios medžiagos (K2O) turi 45-52 proc.) Kalio sulfatas naudojamas daržovių ir kitų augalų, kuriems kenksmingas chloras, tręšimui, tręšiama prieš sėjant ar sodinant medelius.  Šios trąšos dirvožemiui duoda šiek tiek šarmingumo.

Lengva naudotis trąšomis, turinčiomis 2 arba 3 pagrindinius elementus. Prie pagrindinių kompleksinių trąšų priskitriami kalio nitratas (tinkamas tręšimui laistant, naudojant lašelines tręšimo sistemas ir tręšiant per lapus), kurio sudėtyje yra 13, 5 proc. azoto ir 45,6 proc. kalio; kalio chloridas (KCl, turi 59 -61 proc. K2O; tai dažniausiai balti (rusvi arba pilki) ir smulkūs (0,15-0,75 mm) kristalai, gerai tirpsta vandenyje, beriamas į dirvą anksti (prieš sėją), kad vanduo spėtų išplauti chlorą).

Mikroelementai taip pat reikalingi

Be pagrindinių maitinimo elementų, reikia mikroelementų – geležies, magnio, mangano, cinko, molibdeno, chromo ir daugelio kitų.  Yra kompleksinių trąšų, kurios, be pagrindinių, savo sudėtyje turi ir mikroelementų.

Patogios yra didelės koncentracijos trąšos, kuriose yra visų būtinų augalams mikroelementų.  Jos parduodamos mažomis kapsulėmis ar pakeliuose, neužimančiuose daug vietos, kurie, jei reikia, gali ištirpti vandenyje.  Reikiamos koncentracijos jos naudojamos drėkinant, purškiant ant lapų. Kartu su jomis galima naudoti biostimulatorius, padedančius palaikyti augalus šalčių ir sausros, perkėlimo metu, skatinti augimą ir augalų vystymąsi.

Be pagrindinių trąšų, naudojamos ir vadinamosios pašalinį poveikį darančios trąšos, tai yra tos, kurios pačios neteikia maisto augalams, tačiau keičia dirvos savybes (pavyzdžiui, rūgštingumą), padidina vaisingumą.  Siekiant sumažinti rūgštingumą, į dirvą  beriami kalkių ir dolomito miltai; taip padidėja cheminių elementų įsisavinimo galimybės.  Kalkės gaminamos iš kalkakmenio, plačiai paplitusios uolienos, sudarytos daugiausia iš kalcito. Dolomito miltai gaunami iš dolomito, mineralo, sudaryto iš kalcio karbonato ir magnio.

Kalkinimas taikomas dirvožemiui, kuriame trūksta kalkių, tačiau sėkmingai veikia ir sunkiuose, drėgnuose, durpiniuose ir puveninguose dirvožemiuose. Dauguma augalų gerai toleruoja kalkes, tačiau kai kurie, pavyzdžiui, rododendrai, dauguma kadagių, viržių ir kitų, reikalauja rūgštinio dirvožemio, o kalkinimae neaugs.

Į lengvus dirvožemius dedama vidutiniškai 2-4 kg kalkių 1 kv. m, sunkiems – 4-6 kg.

Jei planuojate pavasarį sodinti ir persodinti medžius ir krūmus, bus reikalingos ir medžiagos, kurios skatina šaknų susidarymą.

Organinių trąšų kokybė ir panaudojimas

Tiems, kas augina gyvulius ir paukščius, svarbu tinkamai panaudoti sukauptą mėšlą. Tręšdami daržą ar sodą, aprūpiname reikiamomis maisto medžiagomis. Organinės trąšos bus naudingos tik tada, kai žinosime jų cheminę sudėtį, dirvožemio  savybes ir atsižvelgsime į augalų poreikius.

 

 

 

Vienoje tonoje mėšlo vidutiniškai yra:

Gyvulių, paukščių rūšis Tonoje mėšlo (kg) N:P2O5:K2O santykis
Azoto Fosforo Kalio
(N) (P2O5) (K20)
Galvijų 5,3 2,5 5,9 1 : 0,47 : 1.10
Kiaulių 7,6 4,9 4,8 1 : 0,64 : 0,63
Arklių 5,0 2,1 4,7 1 : 0,42 : 0,94
Srutos 2,8 1,4 3,5 1 :0.50: 1.2S
Vištų, kalakutų 20 10 5,9 1 : 0,56 : 0.39
Ančių, žąsų 8,4 4,9 3,2 1 : 0,58 : 0.38

Medžiagų kiekiai įvairiame mėšle yra skirtingi. Jie priklauso nuo gyvulių ar paukščių rūšies, jiems duodamų pašarų bei kraiko. Be to, ilgiau lauke laikomas mėšlas, ypač netvarkingai sukrautas, keičiasi – jo mažėja, lietus išplauna dali medžiagų.
Daugiausia azoto ir fosforo yra vištų, kalakutų mėšle, nes šie paukščiai lesinami koncentruotais pašarais. Tačiau jame mažiau kalio ir daug amoniakinio azoto. Didesnės paukščių mėšlo normos gali apdeginti augalus. Augalams jo reikia 5-10 kartų mažiau negu gyvulių mėšlo. Geriausiai į dirvą paukščių mėšlą įterpti iš rudens (30-50 kg/a).
Ančių, žąsų mėšlas skystesnis. Jeigu paukščiams duodama mažai koncentruotų lesalų, jo kokybė būna dar blogesnė. Iš gyvulinės kilmės mėšlo turtingiausias medžiagomis yra kiaulių, neturtingiausias – arklių mėšlas.
Pirmaisiais metais augalai panaudoja tik apie pusę mėšle esančių medžiagų, kitais metais – apie 25%. Dalis jų išplaunama iš dirvos arba lieka nepanaudota. Kuo lengvesnė dirva, tuo greičiau iš jos išplaunamos medžiagos. Daržo neverta tręšti iš rudens.

Dažnai žmonės nemėgsta mėšlo, kai kraikui naudotos pjuvenos. Jeigu dirva sunki, susmegusi, toks mėšlas pagerins jos struktūrą, sudarys geresnes sąlygas augalams augti. Medžiagų kiekiu jis beveik nesiskiria nuo mėšlo, kai kraikui naudoti šiaudai ar durpės.
Ne visi augalai mėgsta šviežią mėšlą. Juo galima tręšti kopūstus, moliūgus, pastarnokus, salierus, agurkus, krienus. Į vieną hektarą įterpiama 50-100 tonų mėšlo. Tikslias normas galima nustatyti, tik ištyrus žemės agrochemines savybes, įvertinant, kas bus auginama. Per didelis mėšlo kiekis derliaus nedidina. Be to, kasmet tręšiamuose plotuose gali susikaupti daug fosforo, dėl to derlius pradeda mažėti. Ypač blogai, kai šio elemento patenka į vandenį – jis skatina tvenkinių užžėlimą.
Srutos – labai greitai veikiančios trąšos. Didžiąją jų dalį sudaro azotas ir kalis, fosforo yra labai mažai. Praskiestomis srutomis naudinga laistyti daržoves bei silpnai augančius sodo augalus.
Mėšlas vertingas tuo, kad jame, be azoto, fosforo ir kalio, yra augalams reikalingų kitų mikroelementų. Mėšlas taip pat pagerina dirvos struktūrą.

Rūgščių dirvožemių kalkinimas

Kultūriniai augalai gali normaliai augti ir derėti tik nerūgščios reakcijos, pakankamai maisto medžiagų turinčiuose dirvožemiuose. Todėl norint išauginti gausų derlių, rūgščius dirvožemius būtina kalkinti. Rūgščios dirvos, kurių pH mažesnis nei 5, daugumai augalų labai kenkia – jie blogai auga, gelsta, mažėja derlius, atsiranda samanos. Kalkinimas neutralizuoja dirvožemio rūgštingumą, pagerina jo struktūra, pagausina judriojo fosforo, kalio, azoto, sieros, kalcio ir magnio kiekį, sumažina žalingą augalams judrųjį aliuminį. Dirvos kalkinimas garantuoja ir kitų agrotechnikos priemonių, ypač tręšimo, efektyvumą. O pats tinkamiausias laikas dirvai kalkinti yra ruduo, todėl  „Lankavos“ profesionalai pataria:

  • Ar dirvą reikia kalkinti, galite orientuotis pagal joje augančius augalus. Rūgščioje dirvoje auga dirviniai kežiai, dirviniai asiūkliai bei smulkiosios rūgštynės. Ir atvirkščiai – tokioje dirvoje prastai dera kultūriniai augalai, tokia kaip kviečiai, runkeliai ar dobilai.
  • Rūgštingesnėms, priemolio, daugiau organinės medžiagos turinčioms dirvoms kalkių reikia daugiau nei smėlingoms.
  • Kalkinti galite akmens klintmilčiais, kalkėmis, kreida, dolomitmilčiais ar pelenais. Pakalkinus dirvą, minėtos medžiagos iki pavasario susimaišo dirvos sluoksnyje. Dirva yra neutralizuojama. Pagerėja dirvos struktūra, joje padidėja maisto medžiagų kiekis.
  • Orientacinės sausų minėtų kalkinių medžiagų normos vidutinio rūgštingumo (pH 4,6-5) smėlio, priesmėlio ar lengvo priemolio dirvoms atitinkamai 60-80kg/arui, mažo rūgštingumo dirvoms (ph 5,1-5,5) apie 40kg/arui.
  • Jei reikia, kalkinkite dirvą darže, šiltnamyje, gėlyne, vejoje.
  • Rūgščias dirvas verta kalkinti kasmet. Jei sode smėlis – dolomitmilčius, kalkes barstykite po 3-4 metų, priesmėlio dirvas kalkinkite po 4-5 metų, priemolio po 5-6 metų.
  • Labai gausiai kalkinti nereikia. Per gausus kalkinimas, ypač vienkartinis, kartais gali būti net žalingas. Gausiau pakalkinus, sunkiau pasisavinamas boras, todėl gali sumažėti cukrinių ir pašarinių runkelių, linų, ankštinių žolių sėklų derlius.